Dar 17 amžiuje Prancūzijoje madą diktavo aristokratija, o jos kostiumus kopijavo vidurinioji klasė. Mados vėjai pūtė „tiesiogiai” ir neturėjo jokio spausdinto tarpininko. Žurnalų atsiradimas tapo tikra revoliucija.
17 amžiaus pabaigoje kaip madingų drabužių pavyzdžiai pradėti leisti pirmieji leidiniai su graviūromis. O pirmieji tikri madų žurnalai atsirado tik 18 amžiaus antrojoje pusėje. Būtent tada pradėjo formuotis mados rinka, gimė naujos idėjos ir vardai.
Pats garsiausias žurnalas tuo metu buvo „Galerie des modes et costumes Francais” (1778-1787). 19 amžiuje panašūs leidiniai ėmė daugintis geometrine progresija. Nuo 1890 m. žurnalai pradėjo naudoti fotografijas, ir šios palaipsniui pakeitė akvareles.
20 a. pradžia ypač turtinga vardų ir įvykių. Daugėjo dekoratyviojo meno parodų, į Prancūziją plūdo aktoriai ir dailininkai iš kitų šalių. 1904 m. pradėtas leisti reviu „Les modes” su žvaigždžių nuotraukomis. Būtent tada žurnaluose šalia garsenybių pradėtos nurodyti ir jų drabužių dizainerių pavardės.
Rinkoje pasirodžius dirbtiniam šilkui – viskozei, Šanel sukuria komfortiškus kostiumus bei sukneles, kurios išlaisvina moteris nuo korsetų. Sportas tampa kultūros dalimi, ir mada tuoj pat atsiliepia – pasirodo maudymosi, dviratininkų, tenisininkų ir slidininkų kostiumai.
20 a. pradžioje Polis Puarė atidaro savo mados namus ir vilioja juose dirbti įvairių stilių menininkus: Polį Iribą, Žoržą Lepapą, Žoržą Barbjė, Benito, Pjerą Briso, Drian, Erte, Šarlį Martaną, Andrė Marti. Dažnai patys dailininkai diktuodavo stilių ir kryptį. Erte, garsus prancūzų mados iliustratorius, taip aprašo to meto ekscentriškumą:
„Vienu metu aš siūliau dalinai epiliuoti antakius, kad veido bruožai taptų darnesni. Kai kur ši mada liko iki šių dienų, kaip ir spalvingas nagų lakas, kurį irgi aš paleidau į madą… Atsimenu jauną amerikietę gražuolę, kuri plikai nusiskuto galvą ir nusidažė ją auksiniais dažais. Kita moteris nudažė savo mažo balto šunelio kailį savo suknelės spalva. Aš mačiau damą, kuri išsirovė keletą dantų ir pakeitė juos brangakmeniais…”
Mados industrijos istorijoje sušmėžavo ir žurnalai, kurių tiražas nedidelis, o likimas trumpas, pavyzdžiui, „Journal des Dames et des Modes”, neišgyvenęs net iki Pirmojo pasaulinio karo. Tas pats nutiko ir „Gazette du Bon Ton”, kurį palaikė nedidelė modeliuotojų grupė ir kuris buvo skirtas išrinktiesiems. Karo metu jis buvo uždarytas, bet 1920 vėl atgimė ir gyvavo penkerius metus. Žurnalas „Le Trait parisien” (1920-1930 m.) buvo skirtas išskirtinai mados specialistams. Ketvirtasis žurnalas, vertas paminėti, buvo „Art Gout Beaute”, ėjęs nuo 1920 iki 1935 metų – jis pasižymėjo puikiomis spalvotomis iliustracijomis.
Kai prancūzų modeliuotojai užmezga glaudžius ryšius su turtinga JAV aristokratija, alkstančia naujų vardų ir tendencijų, prancūzų rinkoje pasirodo amerikietiškasis „Vogue” (1920 m.). Jis akimirksniu išpopuliarėja. Tuomet į rinką išeina „L’Officiel de la couture” ir kartu su „Harper’s Bazaar” publikai pateikia tai, kas geriausia mados pasaulyje. Ir vėl radikaliai pasikeičia stilius – dabar leidiniai puikuojasi geromis nuotraukomis,bendradarbiauja su tokiais fotografais kaip Edvardas Steičenas, Horstas, Sesilis Bitonas, Andrė Diuro ir baronas Adolfas de Mejeris.
Naujosios mados koncepcijos demonstruojamos kovą ir spalį, vestuvių apdarai – gegužę, medžioklės – rugsėjį, o vakariniai drabužiai – sausį.
Be mados žurnalų, leidžiami ir skirti namų šeimininkėms bei rankdarbių mėgėjoms, kaip antai „Le Petit Echo de la Mode”, kurie pateikia madingas siuvimo, siuvinėjimo bei mezgimo kryptis ir pataria, kaip realizuoti aktualiausius modelius. Atsiranda mados žurnalų ir vyrams, kurie reklamuoja sportinius kostiumus, šortus, vilnones dviratininko kojines…
1937 metais Marsel Okler įkuria žurnalą „Marie-Claire”. Šis leidinys įdiegė daug naujovių į mados leidinių kultūrą. Jis buvo skirtas ne tik madai, bet turėjo daugybę rubrikų: grožio receptai, knygų naujienos, skaitytojų paštas, kino, teatro žvaigždės iš arčiau… Leidinio sėkmė buvo stulbinama. Žurnalas ėjo ir Antrojo pasaulinio karo metu.
Po karo prancūzų moterys gavo teisę balsuoti. Ir nuo 1945-ųjų lapkričio pasirodo naujas produktas, atitinkantis naujus publikos poreikius – „Elle”. Jam vadovauja Elen Lazaref, įkvėpta kelionės po JAV. 700 tūkstančių pirmojo numerio egzempliorių išgraibstomi. Žurnalui dirba garsūs fotografai – Fransuaza Žiro (vėliau tapusi vyriausiąja redaktore) ir Gi Burdan. Publikos dėmesio siekiama visais įmanomais būdais – leidinį galėjai rasti bet kur: kirpyklose, medicinos įstaigose ir t.t. Elen Lazaref, ryški asmenybė, buvo pažįstama su dauguma dizainerių ir jiems padėdavo. „Elle” iki pat šiol Prancūzijoje liko populiariausias mados žurnalas.