Neseniai Juodkrantėje po 18 metų pertraukos duris atvėrė Miniatiūrų muziejus.
Kai kas dar mena, kad 1976-1989 metais nedidukėje Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios erdvėje veikė Lietuvos dailės muziejaus (LDM) filialas – Miniatiūrų muziejus. Bažnyčią grąžinus tikintiesiems, LDM miniatiūras suvežė į savo fondus ir tik retkarčiais rado progų šiuos turtus iškelti viešumon. Neseniai vėl atidarytas muziejus įkurtas atnaujintame istoriniame pastate, kuriame vasaras leisdavo Liudvikas Rėza.
Atgimęs stebina
Atnaujintas pastatas – palanki kamerinė erdvė, kur atsiskleidžia visas kūrinių žavumas, subtilumas ir meninė vertė.
Parodoje – apie 300 eksponatų, kurie pristato XVI-XIX amžiaus kūrinius. Tai Paryžiaus, Sankt Peterburgo, Vienos mokyklų meistrų kruopščiai tapyti subtilių spalvų portretai miniatiūroje. Čia ir žavios, grakščios figūrėlės – mažoji skulptūra; baroko epochos vėduoklės, puoštos ažūro karpiniais, išpieštos idiliškomis žanrinėmis scenomis, ornamentais, gėlių pynėmis; dėžutės su rusų tradicine Palecho tapyba, metalo, medžio, gintaro medaliai. Išskirtiniai F.Tolstojaus, Sankt Peterburgo akademijoje įsteigusio medalių katedrą, medalionai 1812 metų karo su Napoleonu temomis. Šalia – antikinių architektūros paminklų vaizdai nuo Krymo iki Italijos ar Afrikos; smulkiais karoliukais siuvinėtos piniginės, paveikslėliai. Visų grožybių nė nesuminėsi. Miniatiūros parodo, kaip Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, taip pat ir Lietuvoje gyvavo šis subtilus menas, kokios buvo tradicijos. Lietuviškąją meistrystę rodo medaliai, Vilniaus auksakalių cecho dirbiniai.
Atradimai
Ekspozicijos autorius LDM direktorius Romualdas Budrys pasakojo, jog seniai troško plačiau pristatyti istorines miniatiūras, kitas vertybes. Paroda jau sudomino ir poilsiautojus bei turistus. Nepaisydami prasto oro, per pirmąjį parodos mėnesį ekspozicijoje apsilankė beveik 500 didelių ir mažų lankytojų.
Per trisdešimt metų čia dirbanti muziejaus vedėja Valerija Sukackienė LŽ kalbėjo, kad dabar veikianti miniatiūrų paroda gerokai didesnė už tą, anksčiau veikusią, joje apie 3OO eksponatų. Tarp jų – ir čia rodyti, ir pirmąkart viešai pristatomi kūriniai. Daugiau ir lankytojų – tai jau ne tik lietuviai, latviai ar Kaliningrado srities gyventojai. Bene iš toliausiai atvyko Didžiosios Britanijos „Hospital School” komercijos direktorius P.D.Charltonas ir ceremonmeisteris seras C.Swanas, jie stebėjosi Juodkrantėje pamatyta pasaulinio meninio lygio ekspozicija. „Stebėtina, kad tokioje tolimoje provincijoje – ne tik puiki gamta, bet ir labai aukšto lygio, vertingos parodos”, – tarpusavyje įspūdžiais dalijosi prancūzai Lucie ir Pierras iš Lilio. Užkalbinti jie daugiau neužsiminė apie mūsų krašto provincialumą, bet džiaugėsi, kad Europos Sąjungai prasiplėtus daug paprasčiau aplankyti Lietuvą. Beje, jie ilgiausiai užtruko salėje, kur rodomi sunkaus likimo savamokslės dailininkės Lidijos Meškaitytės akvarelių ir piešinių kolekcija „Tėviškės vaizdai”. Svečius patraukė lietuvės paveikslėlių tyla, ramybė, kartu – subtilus spalvų ir kompozicijos harmonijos pojūtis. Neįgali, karo sprogimo suluošinta mergina piešė tai, ką matė per langą ar nukrypavusi iki kiemo vartų.
Kitos erdvės
Muziejų sudaro dar du, kol kas neatnaujinti pastatai ir šalia, pievos žalumoje, išdėstytos skulptūros. Viename pastatų – liaudies meno ekspozicija „Lėlės ir audiniai”, ja ypač žavėjosi jauna pora iš Šakių. Ant sienų – raštuoti lino ir vilnos audiniai, ant pakylų – tautiniais įvairių Lietuvos regionų drabužiais aprengtos lėlės. Tai tikras vaikų džiaugsmas. O ponia Marta iš Diuseldorfo sakė, kad norėtų visas lėles suglėbti ir išsivežti namo. Tai buvo smagus, garsiai išsakytas noras. Trečiajame pastate šią vasarą įsikūrė UAB „Gintaro pasaulis” dailės dirbinių ir gintaro su inkliuzais paroda.
Pats laikas apžiūrėti visas parodas, nes šalčiams užėjus tebus palikta pagrindinio šildomo namelio dailės ekspozicija. Lėlėms kol kas teks glaustis kitur ir laukti namelio atnaujinimo.