Slaptas Valstybės saugumo departamento bendradarbis, dirbęs Kėdainių „kniaziaus” Viktoro Uspaskicho apsaugininku, buvo išduotas saugumo darbuotojų ir turėjo sprukti į užsienį. Šią istoriją LŽ papasakojo išduoto bendradarbio kolegos ir artimieji, kuriems šiuo metu taip pat grasinama susidorojimu. Pavyko susisiekti ir su pačiu šios istorijos herojumi, šiuo metu gyvenančiu JAV.
Netikėta užduotis
Nuslūgus sausio įvykiams, Š.Paberalius, turintis karatė sporto meistro vardą, pateko į policijos specialiosios paskirties būrį „Aras”, kuriame ištarnavo ketverius metus. Vėliau dar porą metų dirbo operatyviniu darbuotoju vidaus reikalų sistemoje. Dar kiek vėliau bandė laimę Valstybės saugumo departamente (VSD).
„Mano svajonė buvo pereiti į operatyvinį VSD padalinį, ginti tėvynės ir jos žmonių interesus, ir man buvo pažadėta, kad būsiu priimtas”, – LŽ rašo Š.Paberalius. Tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus iš karto Š.Paberaliaus į slaptąją tarnybą nepriėmė, esą reikia patikrinti kvalifikaciją ir pan. Tačiau ir visiškai lauk nepavarė. Liepė baigti aukštąjį mokslą, taip pat pasiūlė padirbėti vienoje iš gausiai tuo metu besikuriančių saugos tarnybų – buvo aktyviai svarstoma, ar kai kurios jų nekelia grėsmių valstybės saugumui. Š.Paberalius bandė apsidrausti ir patarimo klausė tuometinio Seimo (1996-2000 metų kadencija) Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Juozapo Algirdo Katkaus. Šis konservatorių politikas patarė „pasipraktikuoti” dirbant slaptuoju VSD bendradarbiu, nes tokia praktika padėsianti greičiau pakliūti į VSD. Tai būsią į naudą būsimam saugumo operatyvininkui. Taip 1998 metais Š.Paberalius tapo saugos tarnybos Nepriklausomų patarėjų agentūros (NPA) darbuotoju.
Kėdainių „bespridielas”
Jau nuo tų pačių metų birželio pradžios Š.Paberalius tampa NPA Kėdainių skyriaus saugos būrio viršininku. Nesunku nuspėti, kad šią saugos tarnybą nusamdė vis labiau stiprėjantis ir besiplečiantis koncernas „Vikonda”.
Vilniuje registruota NPA pasamdyta ne iš karto. Iki 1997-1998 metų buvo samdomos įvairios saugos tarnybos – „Skydnešys”, „Gelvora”, tačiau su gausiomis vietinėmis kriminalinėmis gaujomis, Kauno „daktarų” vietininkais joms susitvarkyti nepavykdavo. Kėdainiškiai dar atsimena garsų atvejį, kai sykį aiškinantis santykius vienoje Kėdainių kavinėje V.Uspaskichui buvo sulaužytas žandikaulis. Randas ant skruosto likęs visam gyvenimui.
NPA apsaugininkai, tarp kurių būta nemažai „Aro”, Vadovybės apsaugos departamento buvusių pareigūnų, situaciją Kėdainiuose sugebėjo suvaldyti per pusantrų metų. Š.Paberalius ir jo vadovaujama reagavimo grupė daugiau nei šimtą kartų dalyvavo atliekant įvairius sulaikymus, daug kartų pačiuose Kėdainiuose buvo naudoti koviniai ginklai.
„Pardavė” tik savi
Š.Paberalius iš pradžių vykdydavo ir V.Uspaskicho asmens sargybinio funkcijas, lydėdavo šį vis stiprėjantį verslininką, jo svečius ar mergužėles, kurioms Kėdainių „kniazius” niekada nebuvo abejingas. Ir jųdviejų tarpusavio santykiai buvo gana geri. Tačiau iki tam tikro laiko.
Pirmas pavojaus signalas buvo tada, kai V.Uspaskichas, vykdamas į susitikimą su tuo metu Lietuvoje viešėjusiais „Gazprom” atstovais, pirmą kartą ir nieko nepaaiškinęs atsisakė Š.Paberaliaus paslaugų.
Kartu vyko ir kiti procesai. Vis stiprėjantis V.Uspaskichas, pamatęs, jog situacija Kėdainiuose stabilizavosi, dėjo vis daugiau pastangų perimti NPA kontrolę. Nors ir buvo sumokėjęs gana daug pinigų, tačiau visiškai perimti šios saugos tarnybos kontrolės nepavyko. Tik 2000-ųjų pradžioje buvo įsteigta visiškai „Vikondai” pavaldi UAB „Kėdainių NPA”. Mat NPA vardas jau buvo įgijęs autoritetą.
Tačiau didžiausias smūgis buvo tai, kai iš patikimų šaltinių Š.Paberalius sužinojo, jog apie jo slaptą bendradarbiavimą su VSD žino ir „Vikondos” savininkas V.Uspaskichas. Š.Paberaliui nekilo nė menkiausios abejonės, kad jį „parduoti” galėjo tik tie žmonės, kuriuos būtų tikę vadinti savais, t. y. paties saugumo vadovybė.
Prasidėjo provokacijos
Jau 1999 metų spalį prasidėjo netikėtumai. Kėdainiuose pro apsaugininkams nuomoto tarnybinio buto langą įskriejo ir sprogo kovinė granata F1. Metė kažkoks valkata, su kuriuo apsaugininkai jokių reikalų nebuvo turėję, tad ir tokio elgesio motyvo nebuvo. Š.Paberalius tądien atsitiktinai buvo susikeitęs budėjimo grafiką ir jo tame bute nebuvo, tačiau taip pat tik per atsitiktinumą vos išsigelbėjo du jo kolegos. Tiesiog buvo nuėję į kitą kambarį.
Kiek vėliau Š.Paberaliui buvo „prisiūtas” eismo įvykis. Jo per staigiai vairuojamas automobilis užlindo prieš autobusą, kuris pradėjo judėti iš stotelės. Pastarasis staigiai stabdė, kad neįvyktų transporto priemonių susidūrimas, vienas tame autobuse buvęs keleivis krito ir susimušė sprandą. Po dviejų mėnesių tas žmogus mirė ligoninėje – nuo plaučių uždegimo. Tačiau Kėdainių apylinkės teismas, įžvelgęs, kad minėtas įvykis galėjo sukelti mirtinas pasekmes, Š.Paberaliui skyrė 3,5 metų lygtinai, atėmė vairuotojo pažymėjimą ir priteisė 12,5 tūkst. litų neturtinės žalos.
Netrukus po šio įvykio dar nevisiškai užvaldytos NPA vyrai budėjo tradicinėje alaus šventėje, kai į juos kreipėsi chuliganų sumuštas jaunuolis. Apsauga reagavo į šį prašymą, su chuliganais, kurie nenurimo, įvyko konfliktas, jie buvo sulaikyti. Šių bendrai iškvietė policiją ir teigė, kad apsaugininkai sumušė nekaltus šventės dalyvius. Vietos prokuratūra sureagavo itin rimtai – bene keturiems apsaugos darbuotojams iškeltos bylos dėl chuliganiškų veiksmų darbo metu (chuliganai, žinoma, tapo nukentėjusiaisiais). Š.Paberaliui buvo atimta teisė nešiotis tarnybinį ginklą.
Sunku pasakyti, ar tai reikšminga detalė, tačiau tuometinis Kėdainių prokuroras Vytautas Bučius, buvęs ypač principingas neva viršijusių įgaliojimus apsaugininkų atžvilgiu, šiuo metu kaip advokatas atstovauja gėdingai į Rusiją sprukusio V.Uspaskicho interesams Lietuvoje.
Šios dvi, Š.Pabaraliaus manymu, specialiai jam sukurptos bylos lėmė tai, kad jis 2000 gruodžio pabaigoje turėjo skubiai išvykti iš Lietuvos. „Matydamas, koks vykdomas spaudimas, kaip jį „pardavė” VSD, ir paprasčiausiai norėdamas išlikti gyvas, jis išvyko į JAV”, – sakė artimieji. Jis pats teigė: „Tėvynę palikau ne bėgdamas nuo teisėsaugos, norėjau dirbti Lietuvai, dėl kurios laisvės ne vieną kartą rizikavau gyvybe.”
Š.Paberalius, padedamas Lietuvai dar lojalių pareigūnų, sugebėjo per dvi dienas palikti tėvynę. Jam jau išvykus, Kėdainių apylinkės teismas pakeitė bausmę į suėmimą, o Lietuvos interpolo biuras paskelbė tarptautinę „bėglio” paiešką.
„Dadu” ausys ir akys Čikagoje
JAV nesunkiai pavyko legalizuotis, nes, turėdamas pasikėsinimo bylos kopijas (granata F1 – aut.), jis įtikino šiaip labai priekabius ir deportuoti jį norėjusius amerikiečių pareigūnus, kad Lietuvoje pasilikti jam nesaugu. Ilgainiui Š.Paberalius vedė, koledže pradėjo studijuoti anglų kalbą, netgi gavo darbą karo policijos būryje. Ne šiaip uniformines kelnes trynė, bet ir buvo skatintas, gavo apdovanojimą.
Gana ramūs septyneri gyvenimo metai baigėsi šiemet. Čikagoje gyvenantis ir dirbantis Š.Paberalius mielai bendraudavo su vietiniais ir naujai atvykusiais lietuvaičiais. Ir už(si)miršo, kad „Vikonda” toje pačioje Amerikos lietuvių sostinėje turi atstovybę, prekiaujančią „Dadu” ledais. Kėdainiškiai bėglį iš karto įskundė Amerikos valdžiai. Šią vasarą prasidėjęs procesas baigėsi tuo, kad Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba nuo rugpjūčio 1 dienos nutraukė Š.Paberaliaus vizos galiojimą, nuo liepos vidurio jis atleistas iš darbo.
Politiniai ryšiai
Skeptikas galėtų teigti, kad galima (ar tariama) informacijos apie slaptą VSD bendradarbį nutekinimo istorija galėtų būti atsitiktinė ar net išgalvota. Galbūt.
LŽ tik norėtų priminti kelis visiems žinomus faktus ir tik tris pavardes. Visiems žinoma apie Artūro Paulausko ir buvusio VSD vadovo Arvydo Pociaus senus gerus prokurorų ryšius. A.Pocius VSD vadovauti paskirtas laikinai pareigas einančio prezidento A.Paulausko, tačiau M.Laurinkaus pavaduotoju tarnavo nuo 1999 metų.
2000 metų Seimo rinkimuose V.Uspaskichas išsikėlė pats, tačiau A.Paulausko vadovaujamame Seime šis „vienišius” gavo įtakingą Ekonomikos komiteto pirmininko postą. Vėliau jis ne kartą viešai kalbėjo apie tai, kad po 1997 metų prezidento rinkimų, kuriuose A.Paulauskas nežymia balsų persvara pralaimėjo, tik jis, V.Uspaskichas, savo pinigais ištempė A.Paulauską į politines aukštumas.
Šiems žmonėms tikrai nereikėjo pašalinių ausų ir akių, kurios stebėtų mažų mažiausiai abejotinas, jeigu ne nusikalstamas jų veikas. Būtent toks buvo Š.Paberalius, o apie bendradarbiavimą su VSD galėjo žinoti tik A.Pocius.
Prokurorų debiliškumas
„Tikrai nebijau šio žodžio, tačiau mūsų prokurorų debiliškumas akivaizdus. Ir anksčiau, ir dabar”, – LŽ sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, išgirdęs apie šį atvejį, kai VSD išdavė savo bendradarbį.
Jis dar priminė atvejį, kai buvo susidorota su dviem „Aro” pareigūnais, kurie Kėdainių rajone sustabdė labai smarkiai greitį viršijusį V.Uspaskichą. Prisiminė apie garsiąją ir ilgai vilkintą „Jangilos” bylą, kai valstybė neteko prieš tai areštuotų 270 mln. litų (tuo metu Seimo Ekonomikos komitetui kaip tik vadovavo V.Uspaskichas). A.Matulevičiui visiškai debiliškas atrodo ir dabar vilkinamas Generalinės prokuratūros tyrimas dėl 8 mln. Darbo partijos nugvelbtų litų. Anot A.Matulevičiaus, ištyrus konkretų nusikalstamos veiklos epizodą, jį reikia atiduoti teismui, o toliau tirti kitus, nelaukti, kol viskas bus ištirta „visa apimtimi”, kaip mėgsta sakyti prokurorai. Neabejotina, kad krašto teisėsauga – pirmiausia prokuratūra ir teismai, taip pat ir VSD – tiesė kelią šiam atėjūnui iš Rusijos į Lietuvos valdžios olimpą.
„Neabejoju, kad mūsų teisėsauga prisideda prie Rusijos specialiųjų tarnybų organizuojamo projekto „Viktoras 2″.Atrodo, kad laukiama, kol V.Uspaskichas ir jo komanda, Rusijos užduotis įvykdę su kaupu, paprasčiausiai persigrupuos”, – sakė A.Matulevičius.