Vakar Klaipėdos muzikinis teatras naujam gyvenimui prikėlė seniausią pasaulyje išlikusią operą – barokinį Klaudijaus Monteverdžio „Orfėją”. Šiandien jis bus parodytas Juodkrantės kultūros namų lauko estradoje.
Pirmąsyk Lietuvoje
Pirmąsyk pastatyta Italijoje prieš 400 metų šios operos sceninis pastatymas originalo kalba ir be kupiūrų Lietuvoje rampų šviesą išvydo pirmąkart. Tai festivalinis, edukacinis Klaipėdos muzikinio teatro projektas. „Orfėjo” premjera intelektualiai praturtino X operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis pajūris-2007”, prasidėjusį liepos 6-ąją ir vykstantį iki rugpjūčio 20-osios su šūkiu „Muzikinė drama – nuo ištakų iki dabarties!”. Festivalis dedikuotas 400-ajam operos gimtadieniui, kurį šiemet švenčia visas pasaulis.
„Orfėją” su Klaipėdos muzikinio teatro ir kviestiniais jaunais artistais pastatė du senosios muzikos specialistai iš Vokietijos – dirigentas Martinas Lutcas ir vokalo konsultantas Svenas Švanbergeris, režisavo Jonas Vaitkus, scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė Gintaras Makarevičius. Pagrindines operos partijas atliko Andrejus Kalinovas (Orfėjas) ir Rasa Ulteravičiūtė (Euridikė).
Atviras mokymuisi
Anot teatro vadovės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, šis projektas svarbus edukacine prasme – publika turi galimybę prisiliesti prie senosios muzikos. Prieš tai kartu su Klaipėdos universitetu buvo surengtas seminaras, ir operos repeticijos buvo atviros. „Deja, susidomėjimo nebuvo”, – apgailestavo teatro vadovė.
Anot jos, šios operos muzika – nepaprastai įdomi, joje galima rasti ir džiazo elementų, daug improvizacijos, Dantės „Dieviškosios komedijos” citatų. Tema – meilės apoteozė, netektis, išgyvenimas netekus, praradimo jausmas, pakylėjantis iki dieviškų aukštumų…
Opera atlikta originalo – italų – kalba. „Itališkai atlikti šią operą – geriausia, nes jos kilmė – itališka, – paaiškino M.Lutcas. – Prasmė ateina iš kalbos ritmo, jis tampriai susijęs su italų kalba, kuri operoje virsta deklamacija, o iš jos išplaukia ir melodija, ir dainavimas. Mes stengiamės tą muziką, kuri parašyta prieš 400 metų, perteikti kuo nuoširdžiau ir tiksliau”.
Kitaip, nei įpratę
M.Lutco teigimu, dainininkai gavo neįtikėtiną užduotį – dainuoti kitaip nei įpratę, pesimokyti. Jie su didžiuliu užsidegimu ir noru atliko šį sunkų darbą. „Visa komanda – ir teatro senbuviai Dalia Kužmarskytė (Viltis), Artūras Kozlovskis (Plutonas) ir kiti, taip pat ir jauni kviestiniai solistai, dar studijuojantys dainavimą, įdėjo daug jėgų, studijuodami barokinę muziką”, – negailėjo pagyrų dirigentas.
Jis atkreipė dėmesį, kad pagrindinę Orfėjo ariją A.Kalinovas atlieka ne bet kaip, o su jai būdingomis vokalinėmis puošmenomis – kaip pirmasis jos atlikėjas. „Ir visa jauna komanda sugeba atlikti šią operą ypač stilingai, gyvybingai ir tiksliai perteikti Monteverdžio žodį ir verta publikos dėmesio”, – įsitikinęs M.Lutcas.
Dirigentas negailėjo gerų žodžių orkestrui, kuriam irgi tenka „grįžti 400 metų atgal” ir groti kuo paprasčiau, delikačiau, kiek įmanoma arčiau tos muzikos, kaip ji parašyta. „O juk muzikantai negroja barokiniais instrumentais. Tačiau pakeitus grojimo techniką, tarkim, smuikas skamba kaip anuomet – be jokio vibrato”, – džiaugėsi dirigentas. Pasak jo, daugybė dalykų turėjo pasikeisti muzikos skambesio prasme. Jis pats šioje operoje groja barokiniais instrumentais – klavesinu ir mažais vargonais. Jo kolega S.Švanbergeris, solistus mokęs barokinio dainavimo, operos orkestre muzikuoja teorba ir senovinio skambesio fleitomis.
Poveikio muzika
„Mes siekiame išreikšti emocijas, nes Monteverdis yra poveikio, vidinio pasikeitimo muzika”, – tvirtino dirigentas.
Režisūrinis pastatymo sumanymas, jo nuomone, irgi tai atspindi. J.Vaitkus spektaklį sukūrė „kafkiška maniera”. Jis panašus į muzikos pamoką, kurioje visi – artistai ir žiūrovai – grįžta į praeitį ir mokosi.
Tai primena „studiją arba mokyklą, reikalaujančią ne tik kitokių profesinių įgūdžių, bet ir susikaupimo, dėmesio, tylos, plataus kultūrinio akiračio, vaikiško nuoširdumo”.
„Muzika yra mokytoja, paaiškinanti klausytojams muzikos galią. Nebūtina mokėti itališkai, kad suvoktum šį kūrinį, – tikino M.Lutcas. – Muzika čia tokia aiški ir stipri, kad tereikia jos klausytis atvira širdimi”.
„Todėl mums labai reikalingas švarus, neparengtas, atviraširdis žiūrovas”, – pridūrė A.Žigaitytė-Nekrošienė.
Sugrįš spalį
M.Lutco įsitikinimu, klausytojai turėtų pastebėti, kad ši muzika vis dar aktuali. Jis „Orfėją” jau yra statęs anksčiau Vokietijoje, bet su barokiniais instrumentais grojančiu orkestru.
Klaipėdos pastatymui jis perorkestravo visą kūrinį.
„Reikėjo tam tikrų rafinuotų triukų, kad išgautume tam tikras garsų spalvas, – šypsojosi dirigentas. – Pavyzdžiui, smuikas čia turi skambėti kaip viola da gamba. Taip ir yra! Senąją muziką atliekame šiuolaikiniais instrumentais ir ji skamba!”
Bet šis kūrinys galės būti atliekamas tik tada, kai abu muzikai iš Vokietijos vėl galės atvažiuoti į Lietuvą. Nes jie patys muzikuoja orkestre ir kol kas nėra kam jų pakeisti.
„Šis pastatymas toks ir bus – dabar jį dukart rodome mūsų festivalyje, spalį dar parodysime po kartą Vilniuje, Kaune, Kaliningrade ir Klaipėdoje ir atsisveikinsime su juo iki kitos vasaros,” – patikslino teatro vadovė.
Populiari Europoje
Paklaustas, kiek populiari senoji barokinė muzika dabar Europoje, M.Lutcas tikino, kad ypač populiari: „Per pastaruosius 20 metų barokinės operos procentai labai išaugo – barokinė opera įtraukta į Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos ir kitų šalių teatrų repertuarus. Tai į Lietuvą dar turi ateiti. „Orfėjas” – pirmoji kregždė.”
Anot vokiečių muziko, barokinių operų turime tūkstančius. Vien Italijoje jų sukurta gal penki tūkstančiai, tik Hendelis paliko per keturiasdešimt. Tokių, kurias verta statyti, – šimtai.
„Monteverdžio „Orfėjas” – man yra intelektualiausios operos pavyzdys”, teigė pagrindinio vaidmens atlikėjas A.Kalinovas, studijuojantis senąją muziką Grace.
Šia opera jis pradėjo domėtis prieš pusantrų metų, išmoko visą kone atmintinai, vėliau, rašydamas magistro darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, gilinosi, kaip šią operą galima būtų interpretuoti solisto požiūriu.
Dabar išsipildė jauno atlikėjo svajonė – pagaliau scenoje sudainuoti ilgiausią ir gražiausią Orfėjo partiją.