Atšilus orams, padaugėjo nusiskundimų įvairių kraujasiurbių antplūdžiu. Siūlome visuomenės sveikatos specialistės parengtą publikaciją apie šiuos parazitus.
Kraujasiurbių nariuotakojų gausos pokyčiai turi didžiulę praktinę reikšmę. Pagausėjimai įtakoja transmisinių ligų paplitimą, platintojų gausos sumažėjimas mažina populiacijos žalingumą. Gausos dinamika gali būti dvejopa: kinta individų gausumas populiacijoje arba keičiasi apgyvendintų stacijų skaičius Ektoparazitai besimaitinantys krauju (uodai, moskitai, sparvos, kai kurios kraujasiurbės musės, blusos, erkės) dažni žmonių ir gyvūnų infekcijų sukėlėjų platintojai. Sukėlėją paprastai perduoda (inokuliuoja) kraujo siurbimo metu į žaizdelę.
Erkės
Iksodinės erkės – laikini žmogaus ir gyvūnų parazitai, kurių vystymasis gana sudėtingas (kiaušinis, lerva, nimfa, imago). Joms būdinga vienkartinė mityba kiekvienoje vystymosi stadijoje. Kraujo siurbimas trunka nuo poros dienų iki savaitės. Erkė maitinasi tik šiltuoju metų sezonu, po to žiemoja. Erkių gyvenimo trukmė ir fenologiniai reiškiniai priklauso nuo gamtinio arealo ypatumų, radimvietės tipo ir parazitų ryšių su maisto šaltiniu. Šios erkės yra ne tik agresyvūs kraujasiurbiai, bet ir ligų platintojai.
Europinė miško erkė Ixodes ricinus – pagrindinis erkių platinamų ligų platintojas Europoje ir Lietuvoje. Ši erkė paplitusi visuose šalies miškuose ir miestų parkuose, o aktyvusis periodas trunka nuo kovo iki lapkričio mėn. Pavasarinio erkių aktyvumo metu didžiausias jų skaičius registruojamas gegužės viduryje. Tačiau pastarųjų metų klimatiniai pokyčiai įtakoją gamtoje vykstančius procesus. Spėjame, kad šiais metais didžiausias erkių aktyvumas bus stebimas birželio mėnesį.
Parazitinės erkės parazituoja vabzdžius, stuburinius gyvūnus (roplius, paukščius, žinduolius, ir žmogų). Siurbdamos kraują, erkės ne tik nualina organizmą, bet perneša mikroorganizmus, sukeliančius sunkius žmonių susirgimus. Erkių morfologinės, fiziologinės ir biocheminės savybės skiriasi nuo kitų kraujasiurbių vabzdžių, todėl jos gali platinti virusų, riketsijų ir bakterijų sukeliamas ligas ( dėmėtoji šiltinė, Marselio karštinė, paroksizminė riketsijozė, Ku karštinė, Laimo liga, erlichijozė, babeziojozė, erkinis encefalitas, Omsko, Krymo, Uzbekijos hemoraginės karštinės, tuliaremija). Dauguma šių ligų priskiriama gamtinių židininių transmisinių ligų grupei.
Lietuvoje erkių tyrimai dėl užsikrėtimo erkinio encefalito virusu pradėti 1970 metais, o dėl Laimo ligos sukėlėjo Borrelia burgdorferi – 1991m. Erkinio encefalito virusas iš erkių yra išskirtas visuose šalies administraciniuose rajonuose, 221 vietovėje, o Laimo ligos sukėlėjas aptiktas erkėse iš 150 vietovių.
Mūsų šalyje dažniausiai registruojami Laimo ligos ir erkinio encefalito atvejai: 2004 m. registruota 1740 Laimo ligos ir 425 erkinio encefalito atvejai, kai 2003m. – 3688 ir 763 atitinkamai.
Iksodinėms erkėms labiausiai tinkama aplinka – lapuočių ir mišrūs miškai, kuriuose yra pakankamai drėgmės ir gera miško paklotė. Pušynuose taip pat randamos šios erkės, bet čia jų gausa mažesnė. Alkana erkė paprastai tyko ant augalų (nepakildama nuo žemės aukščiau 1-1,5 m.) laukdama tinkamos aukos. Aktyvioje pozoje erkė iškelia į viršų pirmą porą kojų, kurių letenėlėse yra jutimo receptoriai, reaguojantys į šilumą. Šio ir kitų jutiminių sugebėjimų pagalba, erkė gali judėti link aukos.
Prieš pradėdama siurbti kraują, erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis. Seilėse yra nuskausminančių, kraujo krešėjimą stabdančių bei cementinį kamštį formuojančių medžiagų. Dėka tokių savybių, ji netrukdoma gali maitintis jai reikiamą laiką: žmogus įsisiurbimo nejaučia, atsitiktiniu judesiu erkės nepašalins, nes ji stipriai įsitvirtinusi odoje. Be to, jei žmogui įsisiurbė lerva ar nimfa, jas sunkiau aptikti dėl mažo dydžio. Žmonės erkių platinamomis ligomis suserga, įkandus infekuotai erkei. Erkiniu encefalitu galima užsikrėsti ir maistui vartojant nepasterizuotą ožkų ir karvių pieną.
Efektyviausia erkinio encefalito profilaktikos priemonė – skiepai nuo erkinio encefalito Labai patikimas apsisaugojimo nuo erkių įkandimo būdas – tinkami drabužiai ir repelentai. Einant į mišką, reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais: viršutinė aprangos dalis turėtų būti ilgomis rankovėmis, kurių rankogaliai gerai priglustų prie riešo; kelnių klešnių apačia taip pat turėtų būti gerai prigludusi prie kūno. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti garai priglundančią kepurę. Norint apsaugoti stovyklavietes, poilsiavietes, kempingus, sveikatingumo kompleksus bei sodybas nuo erkių invazijos, būtina jų teritorijose išnaikinti menkaverčius krūmus, sausuolius, reguliariai pjauti žolę, o nupjovus tuoj pat ją išvežti, praplatinti pasivaikščiojimo takus ir takelius, vedančius prie vandens telkinių, sporto aikštelių, laužaviečių, paplūdimių link. Kadangi graužikai taip pat yra erkių platinamų infekcijų šaltinis, sistemingas graužikų naikinimas mažina apsikrėtimo šiomis zoonozėmis galimybę.
Upiniai mašalai
Pasaulyje yra registruota apie 1300 upinių mašalų rūšių, tačiau ne visi jie yra kraujasiurbiai. Kraujasiurbių mašalų įkandimai yra skausmingi, sukelia stiprų niežulį, odos patinimą ir uždegimą įkandimo vietoje. Odos pokyčiai gali išsilaikyti ilgą laiką. Daugybiniai įkandimai sukelia simuliotoksikozę, kuri gali pasireikšti bendrais organizmo negalavimais: galvos skausmu, svaigimu, kraujospūdžio sutrikimais, silpnumu, kvėpavimo sutrikimu ir pan. Upiniai mašalai gali platinti paukščių leukocotozoonozes, tripanosomiazes, žmonių onchocerkozę (paplitusi Afrikoje, centrinėje ir pietų Amerikoje), gyvulių onchocerkozę, kuri registruojama ir Europoje.
8-to dešimtmečio pabaigoje stebėtas ryškus kraujasiurbių mašalų populiacijos pagausėjimas Pietryčių Lietuvoje. Masinių jų antplūdžių metu kentėjo žmonės, krito galvijai, paukščiai. Didžiausius finansinius nuostolius dėl šių vabzdžių patirdavo Druskininkų miestas, žmonėms atsisakius važiuoti į kurortą. Panaši situacija stebėta Danijoje, Kazachstane, Rusijoje, Ukrainoje.
1991 m. tyrimais buvo nustatyta, kad Lietuvoje didžiausią grėsmę žmonėms ir galvijams kelianti rūšis yra Simulium maculatum, kurios lervos ir lėliukės vystosi Nemune bei vėliau išaiškinta šios rūšies biologines savybes, veisyklos, vystymosi terminai, biologinio preparato Vecto Bac-12AS poveikio lervoms efektyvumą. Nuo 1998 m. Lietuvos vyriausybė skiria pinigų upinių mašalų populiacijos reguliavimo programai. Priklausomai nuo skirtingų aplinkybių kasmet biologinis preparatas panaudojamas maždaug 250 km Nemuno atkarpoje. Šis preparatas nekenksmingas aplinkai ir kitai vandens faunai. Tai paremta literatūroje aprašytais ir Ekologijos institute atliktais bakteriologiniais tyrimais.
2004 m. buvo pasiekta, kad žmones puolančių mašalų skaičius buvo 7-10 kartų mažesnis ir masinis jų skraidymas truko 2 savaitėmis trumpiau negu 1998 m.
Uodai
Uodų epidemiologinė reikšmė – didelė. Jie platina maliariją, gausią arbovirusų grupę, helmintus ir kt. Jų reikšmingumą apsprendžia daugelis biologinių ir ekologinių faktorių, tai imlumas sukėlėjams, populiacijos tankumas, kontaktas su žmogumi ir jo būstu, aktyvumas ir pernešėjo gyvenimo trukmė. Uodų platinamos ligos daugiau būdingos tropinio klimato šalims (geltonoji karštligė, denge karštligė, filiarijozės ir kt.), bet yra grupė ligų, paplitusių ir vidutinio klimato juostoje – maliarija, uodų platinami encefalitai. Uodų įkandimai skausmingi, sukelia niežulį, o alergiškiems žmonėms – įvairius odos patologinius simptomus.
Visos uodų priešimaginės stadijos vystosi vandenyje, skraido tik suaugėliai. Oro temperatūra sąlygoja vystymosi trukmę. Vienoms rūšims būdinga viena generacija, kitoms – keletas. Kuo yra daugiau vandens telkinių ir kuo šiltesnė oro temperatūra, tuo uodų populiacija gausesnė.
Uodų elgsena ir kitos biologinės savybės priklauso nuo jų rūšies. Nors ne specialistui atrodo, kad jie yra visi vienodi, tai netiesa. Labiausiai Lietuvoje paplitę taip vadinami miško uodai: apie 98% žmogų puolantys uodai, priklauso Aedes genčiai. Šie kraujasiurbiai veisiasi laikinuose vandens telkiniuose: prūduose, pakelės grioviuose, kelmų duobėse, statinėse, kitose vandens talpose. Atidedamų kiaušinių skaičius priklauso nuo uodo patelės rūšies ir prisiurbto kraujo kiekio. Vieni Aedes genties uodai mėgsta šilumą, jų gausiausiai stebima šiltuoju sezono metu, o kiti – šalčiamėgiai. Pastarieji iš kiaušinių pradeda vystytis pradėjus tirpti sniegui ir susidarius pirmosioms balutėms. Kadangi praeitų metų vasarą buvo gausiai kritulių, susidarė geros sąlygos uodams veistis iki pat rudens. Vaisingos patelės atidėjo kiaušinius, kurie sėkmingai peržiemojo. Šių metų pavasaris buvo šaltas ir vėlyvas, o paskutinę gegužės savaitę atšilus orams, uodų vystymasis paspartėjo ir todėl stebima didelė jų gausa. Kai kuriose vietovėse gegužės 28 d. žmogų per 5 minutes puolė 30-40 uodų.
Atsižvelgiant į tai, kad šalyje kritulių nemažėja, galima prognozuoti, kad laikinų vandens telkinių bus pakankamai uodams veistis.
Užkrečiamųjų ligų specialistai pataria, kad vykstantiems į gamtą apsisaugojimui nuo uodų įkandimų patartina naudoti repelentus, aromatizuotas žvakes, skleidžiančias stiprų kvapą, kuris nubaido kraujasiurbius.