Gargždiškio Aleksejaus Grechniovo pomėgis ir būsimoji profesija daugeliui jo bendraamžių gali pasirodyti nešiuolaikiški ar net senamadiški. Neseniai 21 gimtadienį atšventęs vaikinas svajoja tapti lakūnu. Visą laisvalaikį Klaipėdos oro uoste praleidžiančio Aleksejaus širdis meile dangui, lėktuvams ir viskam, kas skraido, liepsnoja daugiau kaip du trečdalius jo gyvenimo.
– Kada susipažinai su Klaipėdos oro uostu ir jo metaliniais „gyventojais”?
– Mano tėtis daugelį metų čia dirba aviatechniku. Jo darbovietėje pirmą kartą apsilankiau ir lėktuvu skridau būdamas vos šešerių. Jau tada supratau, kad užaugęs norėsiu būti lakūnas.
– Kuo gi tave taip žavi lėktuvai?
– Lėktuvai nuo mažens buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Tai – ir pomėgis, ir darbas. Įvairių tipų lėktuvais pradėjau domėtis labai seniai. Iš pradžių tik rinkau modelius, plakatus, fotografavau, filmavau. Vėliau pradėjau dirbti oro uoste – rūpinausi lėktuvų švara.
Jau nebeatsimenu, kiek lėktuvų ploviau. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad juos prižiūrėti paprasta. Gerai išplauti lėktuvą, ypač apatinę jo pusę, neužtenka tik vandens. Tokias mašinas reikia valyti ir specialiu benzinu. Atsimenu, nuo jo kildavo ir alerginių reakcijų. Tačiau nepasidaviau – toks darbas ne tik leido šiek tiek užsidirbti, bet ir geriau pažinti lėktuvus, susidraugauti su pilotais.
– Ar moki pats vairuoti lėktuvą?
– Šiek tiek moku valdyti lėktuvus – užkurti, užvesti, pakilti į dangų. Tai yra neapsakomas jausmas. Kai atsisėdi prie šturvalo, pajunti visą lėktuvą savyje. Smagu ir šiaip šalia piloto sėdėti ir stebėti skrydį, mažulyčius žmones, pastatus, automobilius, laivus, pajūrį…
Itin malonių ir stiprių pojūčių kyla lėktuvui leidžiantis, darant įvairius akrobatinius kvapą gniaužiančius triukus, mirties kilpą. Labiausiai mėgstu ekstremalius „kalniukus”, kai pakimbi ore, o vėliau staigiai pradedi leistis.
Kartą skridome kauniečio lakūno pagamintu lėktuvu. Kilome tai aukštyn, tai žemyn. Vėliau pilotas pamatė labai neaukštai nuo žemės skrendantį gandrą. Ir pradėjome jį vytis. Fantastika!
Vairuoti išmokė tėtis, taip pat mokiausi stebėdamas pilotus, perskaičiau krūvą įvairios literatūros, kiek tik pavyko susirasti. Tačiau mėgėjiškų žinių nepakanka. Profesionaliai skraidyti žadu mokytis Vilniuje. Be specialių mokslų, puikių anglų kalbos žinių, sunku ką nors pasiekti. Beje, tapti geru lakūnu reikia ir stiprios sveikatos. Todėl stengiuosi mažiau rūkyti, nevartoti alkoholio.
– Šiuo metu mokaisi vairuoti. Kuo skiriasi automobilio ir lėktuvo vairavimas? Kas tau labiau prie širdies?
– Automobilis – tik transporto priemonė, skirta nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Tiek mašina, tiek lėktuvas valdomi panašiai, tik automobilyje mažiau įvairių prietaisų, su juo nepadarysi tiek daug triukų ir nepatirsi tiek adrenalino, kiek patiri skraidydamas.
– Gal turi mėgstamiausią lėktuvą?
– Klaipėdos oro uoste yra keliolika pramoginių, keleivinių lėktuvų. Tačiau man labiausiai patinka Rusijoje išleistas 5,5 tonų sveriantis keleivinis „An-2”, vadinamasis kukuruznikas. Su juo „draugauju” jau kokius septynerius metus. Šis lėktuvas yra gana senas, maždaug keturiasdešimties metų. Šiame oro uoste jis tarnauja daugiau kaip dešimtmetį. Ir veikia puikiai.
„An-2” tinka ir pramoginiams skrydžiams – juos ypač mėgsta vestuves švenčiantys žmonės, ir šuoliams su parašiutu, ir laukams tręšti. Lėktuvo apačioje, vadinamosiose kelnėse, yra dėžė, primenanti šulinį. Ten ir supilamos trąšos. Kad jos gerai nuklotų ant žemę ir užaugtų geras derlius, „kukuruznikas” turi skristi 160 kilometrų per valandą greičiu. „An-2” maksimalus greitis – 450 km/val. Tuo metu jis sunaudoja 200 litrų degalų. Su šiuo lėktuvu galima net žiemą skristi ir kone plaukti – prie lėktuvo gali būti pritvirtinamos tiek slidės, tiek plaustai.
– Lėktuvo išlaikymas tikriausiai brangiai kainuoja.
– Brangiai, tačiau labai norėčiau turėti nuosavą „An-2”. Pasistengčiau padaryti savo lėktuvą kuo jaukesnį. Įrengčiau taip, kad čia būtų galima ir pamiegoti, ir televizorių pažiūrėti, ir muzikos pasiklausyti…
– Šokai su parašiutu. Ar žadi pakartoti ekstremalią pramogą?
– Žinoma. Antrą kartą šokti ruošiuosi šio mėnesio pabaigoje. Pirmą kartą šokau su parašiutu prieš dvejus metus kartu su geriausiu draugu ir pažįstama mergina. To nepatyrę žmonės net įsivaizduoti negali, ką reiškia kristi iš 800 metrų aukščio.
– Ar nebuvo baisu?
– Jaučiau adrenaliną. Prieš šuolį, kaip įprasta pirmašuolininkams, išklausėme dviejų valandų trukmės instruktažą. Instruktoriai mokė apžiūrėti parašiutą, jį valdyti, kaip sumažinti smūgį leidžiantis, kaip išvengti kliūčių krintant ar jau nusileidus ant žemės, jeigu parašiutas pradeda vilkti žeme. Nebijojau, kad parašiutas bus netvarkingas arba neišsiskleis – visas inventorius reguliariai patikrinamas, atitinka europietiškus reikalavimus.
Vis dėlto tąkart neapsieita be šiokių tokių nesklandumų. Išsiskleidus parašiutui pastebėjau, kad susisukę stropai. Vėliau teko išvengti susidūrimo su nameliu. Tačiau nusileidau labai minkštai.
Mano draugai pirmašuolininkai irgi buvo be galo patenkinti. Tik draugas leisdamasis nesmarkiai susitrenkė galvą. Draugei viskas baigėsi laimingai, nors krisdama ji iš džiaugsmo intensyviai mojavo rankomis ir kojomis. Šito daryti jokiu būdu negalima. Nekantriai laukiu antro šuolio…
– Ar nebuvai kada nors atsidūręs gyvybei pavojingoje situacijoje?
– Kartą teko patirti daugiau adrenalino negu įprasta. Tada, iššokus visiems parašiutininkams, su pilotu lėktuve likome dviese. Staiga pradėjo mirksėti lemputė – kuras buvo besibaigiąs. Kai profesionalus lakūnas sėkmingai nutupdė lėktuvą, pasijutau lyg iš naujo gimęs.
– O jeigu būtų įvykusi nelaimė, ar tai atgrasintų tave nuo lėktuvų, priverstų pamiršti šį pomėgį?
– Rimtesnių nelaimingų atsitikimų dar nesu patyręs. Tačiau ir tai nesumažintų mano noro tapti lakūnu. Manau, kad pavojingoje situacijoje sugebėčiau išlikti ramus ir padaryti viską taip, kaip reikia.
– Dar turi kokių nors pomėgių? Ar visą laisvalaikį skiri lėktuvams?
– Mėgstu klausytis muzikos, gaminti valgius, tvarkyti kambarius, žaisti krepšinį. Anksčiau lankiau laivų bei lėktuvų modeliavimo būrelį. Žodžiu, be darbo nesėdžiu. Kiekvieną minutę judu į priekį. Tikiuosi, tai padės greitai pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Julija Gural