Vasarą Giedrei Vaicekauskaitei pirmadieniai yra vienintelė laisva diena. Mergina dėl to nesiskundžia, o priešingai – džiaugiasi. Klaipėdietė vadina didžiausia dovana, kad beveik kasdien gali bendrauti su Lietuvos jūrų muziejaus augintiniais. Prieš septynerius metus atėjusi į muziejaus bičiulių klubą, Giedrė jau ne pirmus metus rimtai dirba savanore. „Gaunu atlyginimą, bet svarbiausia – pasisemiu gerų emocijų”, – apie savo pomėgį kalbėjo šešiolikmetė.
– Muziejuje dirbate kartu su sese Rūta. Kokie keliai čia jus atvedė?
– Su Rūta prieš septynerius metus atėjome į muziejaus bičiulių klubą. Iš pradžių tai buvo tik laisvalaikio praleidimas. Padėdavome muziejaus darbuotojams, mokėmės vesti ekskursijas, bendraudavome su lankytojais. Po truputį artėjome prie gyvūnų. Tačiau mūsų su sese keliai išsiskyrė – ji pasuko į delfinariumą, o aš pasilikau muziejuje. Dėl to iki šiol nesigailiu. Dabar jau rimtai dirbu savanore. Man tinka posakis: į darbą – kaip į šventę.
Baisu, kai kiekvieną dieną žmogus, eidamas į darbą, galvoja, kad tik greičiau praeitų diena ir galėtų grįžti namo. Man diena prabėga labai greitai. Kai baigiasi darbas, neskubu į keltą, o einu padėti prižiūrėtojams.
– Laisvą dieną turi tik pirmadieniais. Užtenka laiko pabendrauti su tėvais, draugais?
– Pirmadieniais kartais nebespėju – visi reikalai, draugai, dar į stovyklą Slovakijoje šią savaitę išvažiuoju… Tėvai jau septynerius metus mūsų kaip ir nemato. Savaitgaliais esame užimtos. Be to, man yra šešiolika metų – rūpi ir draugai. Skiriu jiems laiko, bet grįžusi ir su tėvais pabendrauju. Iš kitos pusės, tėvai džiaugiasi, kad turime rimtą ir įdomų užsiėmimą. Visada sako, jog mumis didžiuojasi ir myli.
– Šiemet pradėsi lankyti vienuoliktą klasę, ne už kalnų ir abitūros egzaminai. Ar jau galvoji, kokią specialybę rinksiesi?
– Sesė įstojo į biologijos studijas Klaipėdos universitete. Mačiau, kad nebuvo lengva, todėl kuo toliau, tuo man baisiau darosi. Esu labai emocingas, stresuojantis žmogus. Niekada nesakau niekada, bet neplanuoju ateitį sieti su gamta. Dabartinė veikla yra labiau hobis. Norėčiau stoti į režisūrą. Kai stebiu muziejaus gyvūnų pasirodymus, man svarbu jų savijauta, bet ne mažiau įdomu, kaip žmonėms perteikti tai, kas ir taip yra nuostabu, nepakartojama. Ateityje ir aš norėčiau parengti programas – kaip sudėlioti triukus, parinkti muziką, kaip viską apipinti meniškai.
– Kodėl tave labiau traukia ruoniai, jūrų liūtai, pingvinai, o ne delfinai?
– Kai sesuo pasuko į delfinariumą, aš buvau dar per maža, kad galėčiau dirbti su delfinais. Be to, mano sesuo, kaip ir delfinai, yra ramesnė. Man reikia temperamentingų gyvūnų, kurie turėtų daug emocijų, su kuriais būtų itin sunku dirbti ir galėtum pajausti adrenaliną. Labai sunku perprasti jūrų liūtų, ruonių psichologiją. Kai padavinėju žuvį, žmonės klausinėja, kaip juos atskiriu. Kiekvienas iš ruonių turi savo charakterį. Kaip ir pas pingvinus, čia yra visokių meilės istorijų, trikampių. Fantastiškai įdomu žiūrėti. Nieko nėra gražiau už jūrų liūto pasirodymą. Gali pastebėti, kada jis pyksta, yra laimingas ar pavargęs.
– Teko tau kada susipykti su ruoniu?
– Žiūrėkite (Giedrė parodė mažą žaizdelę ant rankos). Bet čia nesusipykome. Šėriau ruonius ir vienas, imdamas žuvį, grybštelėjo. Jis manęs dar gerai nepažįsta. Turi suprasti gyvūnus. Žmogus gali apsiginti žodžiais, o gyvūnas ginasi kas kąsdamas, kas smaugdamas. Su gyvūnais yra labiau kompromisinis bendravimas. Žmogus yra protingesnė būtybė, todėl turi nusileisti gyvūnui. Gal jie supranta, kad labai juos myliu, ir stengiasi atsakyti tuo pačiu. Pavyzdžiui, kai muziejuje yra pilna žmonių, ruoniai nesirodo. Bet kai išgirsta mano balsą – išlenda. Kiti gali sakyti, jog jie žino, kad duosiu žuvies, bet aš esu svajotoja ir tikiu, kad gyvūnai jaučia žmogų.
– Ar gyvūnai kokiais nors būdais išreiškia tau savo jausmus?
– Didžiausia padėka, kad jie su tavimi bendradarbiauja. Gyvūnai ne visus žmones prisileidžia. Tai, kad tu gali prieiti, juos paliesti, bendrauti, – didesnės padėkos negali būti.
– Per vasaros atostogas jaunimas mėgsta pasivartyti lovoje, o tau beveik kiekvieną rytą tenka anksti ropštis iš lovos ir keliauti į jJūrų muziejų.
– Savaitgaliais iš namų iškeliauju po 7 valandos. Paprastom dienom keliuosi apie aštuntą. Turiu pakankamai laiko miegui, niekada neriboju laiko pabūti su draugais, tėvais.
– Kartais dėl tam tikrų kliūčių nėra galimybių persikelti keltu. Ištveri tokiais atvejais be mylimų gyvūnų?
– Kai pradėjau lankyti klubą, tada buvo „Anatolijaus” uraganas. Žinojome, kad keltas neveikia, bet vis tiek susirinkome – maža ką, gal perkels? Mums nerūpėjo, kaip paskui būtume grįžę, svarbiausia – pamatyti gyvūnus, juos pašerti. Kartais, kai nesu darbe, iš įpročio pasižiūriu į laikrodį ir aiktelėju, kad jau laikas šerti ruonius.
– Įsivaizduoji save be gyvūnų?
– Nežinau, kaip bus, jei nebeturėsiu galimybės dirbti su gyvūnais. Gal namuose sukursiu labai didelį gyvūnijos pasaulį. Nemanau, kad be jų galėčiau ištverti. Su gyvūnais žymiai paprasčiau gyventi nei su žmonėmis. Dabar namuose neturiu augintinių. Kažkada gyveno jų begalė: šuo, vėžliai, jūrų kiaulytės. Jūrų kiaulytės prisiglaudė pas draugus ar padovanojom tiems, kuriems sunku jas įsigyti. Vėžliai iškeliavo į vaikų namus, kur jais labai gerai rūpinasi. Skaudžiausia buvo šuns netektis. Neduok Dieve, jei man įvyktų tokia nelaimė, tai padovanočiau naują šuniuką. Pats žmogus nenusipirks, nes visada ieškos tokio paties. Mūsų šuo mirė, o ne nustipo. Jis buvo šeimos narys. Tą minutę, kai pasakė, jog jo nebėra, man buvo sunku suvokti, kaip aš be jo gyvensiu. Jaučiausi kaip praradusi geriausią draugą.
– Minėjai, kad su gyvūnais įdomiau bendrauti. Kodėl?
– Kai bendrauji su gyvūnu, neturi galimybės pasakyti, kaip vertiname vienas kitą. Draugams visada pasakau, kokie man jie yra brangūs. Gyvūnui irgi galiu pasakyti, bet jie manęs nesupras. Todėl meilę turi įrodyti dėmesiu, glostymu, rūpinimusi. Bendraujant su gyvūnais žymiai daugiau pastangų turi įdėti.
– Per mokslo metus savo pomėgiui ir darbui su gyvūnais skiri visus savaitgalius. Spėji išmokti pamokas?
– Mano užsiėmimas mokslams netrukdo. Kaip vienas žmogus sakė: jei nori – ieškai galimybių, jei nenori – ieškai priežasčių. Manau, viską galima suderinti. Kai kam gali atrodyti, jog atsisakau draugų. Ne, turiu nuostabių draugų, su kuriais niekada nesiskiriame. Turiu nuostabius tėvus ir sesę. Mokytis suspėju… Nors kartais būna, kad atsiguliu ant žemės ir sakau – nebegaliu, viską metu. Bet paguliu dvi valandas ir atsikeliu.
Gina Kubiliūtė