Vilniečiai, sumanę pailsėti ne toli prie jūros, o čia pat, prie sostinės ir jos apylinkių vandenų, rizikuoja atsidurti šiukšlėse. Jomis nusėti daugelis sostinės gyventojų pamėgtų paplūdimių Vilniuje ir aplinkiniuose rajonuose.
Prie Vilniuje ir greta jo telkšančių Antavilių, Balžio, Tapelių, Juodžio, Salotės, Gilužio, Trakų rajono Akmenos, Margio ir kitų ežerų bei Neries pakrantėse pūpso dvokiančios šiukšlių krūvos.
Net labai neišrankus žmogus nesiryžtų čia degintis ar maudytis – ne tik dėl klaikaus vaizdo ir dvoko, bet ir todėl, kad gali užsikrėsti kokia nors liga.
Po „Lietuvos žinių” atlikto tyrimo paaiškėjo, jog kiek švaresni paplūdimiai nebent tik prie Balsio ežero Verkių regioniniame parke ir dar vienur kitur Trakų istoriniame nacionaliniame parke.
Steigs „gėdos lentą”
Aplinkos ministerija planuoja paraginti šalies visuomenę stoti į karą su šiukšlintojais: netrukus bus sukurtas interneto tinklalapis, į kurį kiekvienas Lietuvos gyventojas galės atsiųsti šiukšlių nuotraukų su prierašu, kieno teritorijoje yra šios šiukšlės ar net kas jas išvertė.
Rinkti medžiagą šiai „gėdos lentai” ministerijos vadovybė jau pavedė regionų aplinkos apsaugos departamentams, agentūroms, nacionalinių, regioninių parkų direkcijoms.
„Matyt, vien baudų jau nepakanka – reikia viešumo”, – svarstė aplinkos ministro patarėjas Aidas Pivoriūnas. Jis įsitikinęs, jog ši „gėdos lenta” paskatins pasitempti apsileidėlius.
Kol gamtos sergėtojai tariasi, kaip realizuoti savąjį sumanymą, „Lietuvos žinios” aplankė keletą Vilniaus gyventojų pamėgtų poilsio vietų sostinėje bei jos apylinkėse. Šioje kelionėje lydėti sutiko ir gamtosaugininkai.
Nepaiso ir prestižo
Su Vilniaus regiono aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pavaduotoju Juozu Dautartu ir Vilniaus miesto aplinkos apsaugos agentūros vedėju Alfredu Skinuliu pirmiausia nuvažiavome į Valakampių paplūdimius prie Neries upės.
Pagal sutartį su Antakalnio seniūnija šiukšles iš jų renka akcinė bendrovė „Akvalangas”. Prie upės sutiktas gelbėjimo stoties darbuotojas Vytautas Skirgaila tikino, jog tai daroma kasdien. Iš tiesų abiejuose paplūdimiuose buvo gana švaru, šiukšlių dėžės apytuštės.
Tačiau nuo antrojo paplūdimio paėję paneriu prieš upės srovę kelias dešimtis metrų, už krūmų išvydome krūvas šiukšlių, nelegalias laužavietes. „Gal čia jau ne „Akvalango” teritorija. Tačiau vis tiek ši žemė priklauso Antakalnio seniūnijai – ji privalo pasirūpinti, kad atliekų čia nebūtų”, – sakė J.Dautartas.
Gamtosaugininkas prisiminė matęs čia šiukšlių krūvas ir ankstesniais metais – ant Neries kranto mėgstama palėbauti, o po linksmybių lieka pūpsoti atliekos.
„Sykį čia radau pėdsakų, kurie rodė, jog būta ne paprastų žmonių, o gerų gėrimų žinovų: mėtėsi brangaus, kelias dešimtis litų kainuojančio vyno buteliai. Nei jų, nei sulčių pakų, plastikinių indų ir kitokių atliekų tie „intelektualai” išnešti nesivargino”, – pasakojo J.Dautartas.
Dar daugiau šiukšlių pamatėme kadaise buvusioje parduotuvėje prie įvažiavimo į antrąjį paplūdimį. Apleistas, nuniokotas pastatas be langų ir durų paverstas tikru buitinių atliekų sąvartynu, šiukšlių maišų čia prikrauta ir lauke pasieniais.
Valakampiai – prestižinė Vilniaus vieta, aras žemės čia kainuoja šimtus tūkstančių litų. Tačiau šių griuvėsių ir šiukšlyno matomiausioje Valakampių vietoje pro šalį skriejantys valdininkai tarsi nepastebi.
Krantus skalauja atliekos
Prie vilniečių pamėgtų Balžio, Juodžio, Tapelių ir Antavilių ežerų taip pat išvydome šiukšlių krūvas. Tušti buteliai, popieriai, vienkartiniai indai ir kitokios atliekos mėtėsi ant kranto, plūduriavo vandenyje. Vienur kitur stovi šiukšlių konteineriai, tačiau jie perpildyti.
Ypač daug šiukšlių paplūdimių pakraščiuose. Nors kabo užrašai, kad laužus kūrenti draudžiama, prie visų mūsų matytų ežerų žiojėjo juodos, atliekų priverstos laužavietės. Prie Tapelių ežero laužavietėje riogsojo ir kepsninė.
Prie Antavilių ežero poilsiautojų stalai ir suolai apkrauti senais maisto likučiais ir tuščiais buteliais – matyt, lėbautojai po pokylio pakyla ir sėda į automobilius, kuriais privažiuoja beveik iki pat vandens.
Liepynės girininkijos, kuri pagal sutartį su Vilniaus savivaldybe turi prižiūrėti šių ežerų aplinką, girininkas Danielius Vervečka guodėsi, jog tvarkytojai tiesiog nespėja. „Daugiausia šiukšlių čia atveža sodininkai iš netoli esančių Vilniaus miesto ir rajono sodų, mat juose nėra konteinerių. Užvakar miške radome net 40 išmestų senų lovų”, – piktinosi girininkas.
Ežeras ar sąvartynas?
Bene baisiausi vaizdai poilsiauti sumaniusį vilnietį pasitinka prie Salotės ežero, greta kurio išaugo Pilaitės mikrorajonas. Tiesa, nedidelis paplūdimio plotelis, kurį prižiūri minėtoji bendrovė „Akvalangas”, pusėtinai švarus, tačiau pievos, krūmai aplink jį, o ir netolima pamiškė tiesiog skendi šiukšlėse.
Įspūdis prie Salotės toks, jog atsidūrei sąvartyno viduryje – nors už keliasdešimties metrų ežeras, aplink šiukšlės, šiukšlės, šiukšlės.
Prie pat Salotės vandens taip pat važiuoja daug automobilių – draudžiamo eismo ženklų nėra. Panaši padėtis ir prie netoliese telkšančio Gilužio ežero.
Kaip paaiškino Salotės ežero paplūdimyje sutikti gelbėtojai, tie šiukšlynai – privačios valdos. Jų savininkai atliekų iš čia nekuopia, nors privalėtų tai daryti – Atliekų įstatymas nurodo, jog tvarkyti jas privalo atliekų savininkai ir teritorijų, kuriose jos yra, šeimininkai.
Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė pasakojo, jog bendruomenė ne kartą dėl šios problemos kreipėsi ir į Vilniaus rajono savivaldybę (Salotės ir Gilužio ežerai priklauso šiai savivaldybei), ir į sostinės meriją.
„Nepaisydama poilsiautojų interesų Vilniaus rajono savivaldybė leido privatizuoti Salotės ir Gilužio paežeres, ir dabar čia vienur tveriamos tvoros, o kitur niekas nevalo šiukšlių”, – peikė valdininkų sprendimus Pilaitės bendruomenės vadovė.
Prie kempingo – švaru
Trakuose persėdome į Trakų rajono aplinkos apsaugos agentūros visureigį, prie jo vairo sėdo agentūros vedėjas Zigmantas Butvilas. Pirmiausia apžiūrėjome daugelio trakiškių ir vilniečių mėgstamą paplūdimį prie Akmenos ežero šalia Rėkalnio parko. Akmenos ežero vanduo garsėja skaidrumu, todėl savaitgaliais prie jo išsirikiuoja vilkstinės poilsiautojų automobilių.
Paplūdimys gana švarus – jį prižiūrėti pavesta privačiai bendrovei. Neblogai atrodo ir Trakų istorinio nacionalinio parko tvarkoma Totoriškių ežero pakrantė. Čia ilsėtis taip pat susirenka nemažai žmonių.
Lietuvos ir užsienio keliautojai mėgsta įsikurti prie Galvės ežero esančiame „Kempinge slėnyje”. Jo aikštelėje automobilius palieka daug ir tokių poilsiautojų, kurie prie ežero atvažiuoja neilgam – pasimaudyti, pasideginti. Sumokėję už mašinos apsaugą du litus, žmonės nusileidžia į paplūdimį, kuriame ideali tvarka, švara ir ramybė.
Kempingo savininkė ir vadovė Elvyra Švažienė neslėpė, jog tai kainuoja. Per savaitę iš kempingo prižiūrimos maždaug 2 kilometrų ilgio Galvės ežero pakrantės išgabenami du sunkvežimiai šiukšlių, per mėnesį tai kainuoja apie pusantro tūkstančio litų. „Tačiau jei gyventume apsišiukšlinę – niekas pas mus nesilankytų”, – svarstė E.Švažienė.
Buteliai elito draustinyje
Kitokį vaizdą pamatėme pietiniame Akmenos ežero krante, prie kelio į Semeliškes. Netoli Paguliankos viensėdžio esančiame paplūdimyje – krūvos šiukšlių. Čia privati valda. „Anksčiau jos savininkė pasirūpindavo, kad šiukšlių nebūtų, tačiau neseniai ji mirė”, – apgailestavo Trakų rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Z.Butvilas.
Dar daugiau šiukšlių paplūdimyje prie Margio ežero ties Paežerių kaimu, pro kurį vingiuoja plentas į Aukštadvarį. Išvydę vaizdingą ežerą pasimaudyti, atsikvėpti prie jo pasuka nemažai pravažiuojančiųjų. Gražią pamiškės pievą, skalaujamą ežero vandens, bjauroja šiukšlės, laužavietės, apdegę pagaliai.
Per keletą minučių gamtosaugininkai J.Dautartas ir Z.Butvilas čia pririnko didelį krepšį tuščių alaus butelių – juos palikusiems žmonėms nerūpėjo net tai, kad šiuos butelius galima grąžinti į parduotuvę ir atgauti sumokėtą užstatą.
Šio šiukšlyno savininkai – privačią valdą toje vietoje turintys vilniečiai Andrius Serapinas ir Vitalija Tamulynienė. Pasak Z.Butvilo, šie žmonės ne kartą buvo ir įspėti, ir bausti, tačiau atliekų savo valdose vis tiek netvarko.
Prie Margio ežero vasarnamius yra pasistatę daug šalies politikos ir verslo įžymybių. Tačiau pašaliniams pasimaudyti ar pažvejoti šiame elito draustinyje mažai kur įmanoma – visur aukštos aklinos tvoros. Poilsiautojams ir meškeriotojams tenka ieškoti dar nespėtų aptverti ir užstatyti pakrančių, tačiau jų jau nedaug ir toliau sparčiai mažėja.
Už rankos nutveria retai
Be abejo, dėl ne vietoje numestos šiukšlės yra kaltas tas, kas ją numetė. Kodėl tokių abejingų žmonių ne tik nemažėja, bet dargi daugėja? Kaip prisibelsti į jų sąžinę: žmogau, neteršk žemės, ant kurios gyveni? Organizuojama daugybė akcijų, vaikai mokyklose mokomi nešiukšlinti, ir vis tiek padėtis negerėja. Juo labiau kad dabar madingos vienkartinės plastiko, polietileno pakuotės skatina laikinumą.
Administracinių teisės pažeidimų kodeksas įspėja, kad aplinkos teršimas nepavojingomis atliekomis, jei jų išverčiama iki vieno kubinio metro, užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo šimto iki dviejų šimtų litų ir baudą pareigūnams – nuo trijų šimtų iki šešių šimtų litų.
Jei šis pažeidimas įvykdomas nacionaliniuose parkuose ar kitose saugomose gamtos teritorijose arba jei atsikratoma daugiau negu vienu kubiniu metru atliekų – baudos padidėja net iki kelių tūkstančių litų.
Tačiau nubaustųjų už šiukšlinimą nebūna daug – prieš darydamas blogą darbą juk kiekvienas apsižvalgo, ar niekas, juo labiau pareigūnas, jo nestebi. Tad gamtos sergėtojų baudos nors ir didelės, tačiau kol kas neveiksmingos.
Baudė ir dar baus
Gamtosaugininkai bando paveikti ne tik šiukšlintojus, bet ir teritorijų, kuriose yra šiukšlių, savininkus, pirmiausia – savivaldybes. Šalies Atliekų tvarkymo įstatyme nurodoma: „Savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą.”
Vilniaus miesto Aplinkos apsaugos agentūros vedėjas A.Skinulis pasakojo, jog Antakalnio seniūną Algimantą Vaitkų už atliekų netvarkymą agentūra jau ne kartą baudė.
Kad ši seniūnija – šiukšliniausia mieste, „Lietuvos žinioms” pripažino ir Vilniaus savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento, kuriam pavesta tvarkyti atliekas, direktoriaus pavaduotojas Antanas Mikalauskas.
Kad ir nelengva, neretai gamtosaugininkams vis dėlto pavyksta savivaldybes priversti iškuopti šiukšles savo valdose – nubaudei kartą kitą, ir savivaldybės klerkas pradeda darbuotis geriau.
Sunkiau pričiupti privačių valdų, kuriose šiukšlinama, savininkus. „Savivaldybė jų sudrausminti beveik negali. Mes net duomenų apie privačių valdų savininkus negauname”, – aiškino Trakų rajono savivaldybės ekologas Kęstutis Petkūnas. Aplinkosaugos inspektoriams surasti bei nubausti šių valdų savininkus taip pat užtrunka ilgai.
„Kito kelio nėra – turime ieškoti arba to, kuris išvertė šiukšles, arba, jei kaltininko neįmanoma nustatyti – teritorijos savininko. Įstatymų pakanka, tereikia juos vykdyti”, – sakė Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento gamtosaugininkas J.Dautartas.
Kada Vilniaus ir jo apylinkių paplūdimiai taps švarūs, kol kas neaišku. Gal Aplinkos ministerijos žadama įsteigti „gėdos lenta” iš tiesų padės?