Nors buvusios „liaudies demokratinės” ir Baltijos valstybės įstojo į NATO, Rusijos įtaka šiame regione radikaliai nesumažėjo.
Amerikos ir Rusijos bendradarbiavimo laikotarpiu narystė Aljanse anaiptol netrukdė palikti valdžioje šių šalių posovietinį elitą, rodantį dvigubą lojalumą – JAV (pavyzdžiui, parama karui Irake), o šalies viduje – Rusijai. Jį dar labiau stiprina bendri ūkio interesai, ypač degalų sektoriuje, ir specialiųjų tarnybų ryšiai.
Apgalvota politika
2000 m. kovo 26 d., kai Vladimiras Putinas pirmąkart laimėjo Rusijos prezidento rinkimus, galima laikyti Rusijos bandymo sudrausminti savo agentus, pradėti savarankišką žaidimą ir atkurti imperiją simboline pradžia. Tiesa, santarvės su Vakarais laikotarpis baigėsi dar tada, kai Andrejus Kozyrevas pasitraukė iš Rusijos užsienio reikalų ministro posto, tačiau pereiti į imperinį puolimą Rusijai leido naftos kainų šuolis – kai jos vertė nuo keliolikos padidėjo iki 60-70 dolerių už barelį. Kol naftos kainos nenukris arba kol Rusija nepraras galimybės kontroliuoti naftos ir dujų tiekimo iš Vidurinės Azijos telkinių, tol ji turės lėšų savo imperinei politikai finansuoti.
Rusijos politika apgalvota ir centralizuota. Jos padrikumo įspūdis sudaromas specialiai, kad būtų lengviau daryti įtaką Londone, Paryžiuje, Berlyne ir Briuselyje priimamiems sprendimams. Kremlius nori priversti Europos Sąjungos (ES) vadovybę pripažinti, jog buvę Rusijos vasalai turėtų paaukoti savo interesus ant Rusijos ir ES, kuri savo noru tampa priklausoma nuo Maskvos kontroliuojamo žaliavų tiekimo, bendradarbiavimo aukuro. Siekdama šio tikslo Rusija stengiasi susaistyti bendradarbiavimu Vokietiją ir Prancūziją, o drauge mėgina įtikinti „senąją” ES, kad Lenkijos, Estijos bei kitų iš Rusijos įtakos besistengiančių ištrūkti šalių rusofobija trukdo ES ir Rusijos ryšiams, ir kad šios šalys yra našta Europai. Todėl esą Vakarams būtų naudingiausia palikti jas Rusijos įtakos srityje.
„Geriukai” ir „blogiukai”
Be Čekijos, kurią Rusija laiko Vokietijos priedėliu, politinę priklausomybę nuo buvusio centro sumažino tik Rumunija ir Estija. Pirmajai tai pavyko dėl glaudžių ryšių – taip pat ūkinių – su JAV, o antrajai – dėl integracijos su Skandinavija.
Lenkijos siekiui nutraukti keliaklupsčiavimo prieš Maskvą politiką trukdo masinis šalies prorusiškų jėgų ir valdančiajai „Įstatymo ir teisingumo” partijai priešiško elito puolimas.
Bulgarija tiek caro Simeono vyriausybės laikotarpiu, tiek dabar, valdant pokomunistų ir caro partijos koalicijai, tebėra lojali Rusijai. Simeonas ir premjeras Staniševas buvo susiję dar su sovietų specialiosiomis tarnybomis, o dabar remia Rusijos energetinę politiką. Kovo mėnesį buvo pasirašytas susitarimas dėl naftotiekio iš Bulgarijos Burgaso uosto į Graikijos Aleksandrupolio uostą statybos. Juo ketinama tiekti 35 mln. tonų naftos, tanklaiviais atplukdytos iš Novorosijsko. Šį Vakarų Europos aprūpinimo kelią kontroliuos trys Rusijos koncernai, drauge turintys 51 proc. bendrovės, kuriai priklauso vamzdynas, akcijų. Tiesa, gegužės mėnesį opozicijai pavyko blokuoti šio susitarimo ratifikavimą, tačiau tai neužkerta kelio valdančiosios koalicijos prorusiškai orientacijai.
Buvusių komunistų valdoma Vengrija glaudžiai bendradarbiauja su Rusija. Ši laiko ją svarbiausia partnere Vidurio Europoje. „RosUkrEnergo” ketina finansuoti naują dujotiekio Bogorodčanai-Užgorodas, kuriuo per metus numatoma tiekti iki 19 mlrd. kubinių metrų dujų, statybą. Tarpininkaujant Vengrijai dujas iš Rusijos galima transportuoti į Balkanus ir Italiją. Vengrijoje Rusijos dujoms ketinama pastatyti 1,2 mlrd. kubinių metrų sandėlį. 2007-aisiais „Gazprom” iš Vokietijos koncerno E.ON įsigijo beveik 50 proc. bendrovių, kurios verčiasi Vengrijoje didmenine dujų prekyba ir čia esančių šios žaliavos sandėlių eksploatavimu, akcijų.
Slovakija, atėjus į valdžią pokomunistinei SMER („Kryptis – socialinė demokratija”) partijai, atvirai dedasi su Maskva. Premjeras Robertas Fico pareiškė, jog Rusija yra viena svarbiausių partnerių, ir sukritikavo Lenkiją bei Čekiją už tai, kad jos pritarė Amerikos antiraketinio skydo projektui. Slovakija visiškai priklausoma nuo rusiškų dujų ir naftos. Susitarta, kad „Gazprom” įsigis 51 proc. Slovakijos „Transpetrol” bendrovės, valdančios šalies teritorija einančią „Draugystės” naftotiekio dalį, ir nuties plačiabėgę (rusiško standarto) geležinkelio liniją iš Košicų į Bratislavą. Be to, Rusija ketina modernizuoti Slovakijos branduolinės energetikos objektus.
Dujos ir nafta
Pagrindinis instrumentas, verčiantis paklusti, yra energetinė politika. Rusija stengiasi monopolizuoti tiekimą ir perimti savo kontrolėn visas perdavimo linijas, kad nutraukdama tiekimą galėtų priversti vykdyti jos pageidaujamą politiką.
2005 m. Rusija dujų kainą Ukrainai padidino triskart, o 2006 metų sausio 1-ąją šios žaliavos tiekimą nutraukė; tai buvo vienas veiksnių, privertusių sudaryti Viktoro Janukovičiaus vadovaujamą vyriausybę. 2005-ųjų žiemą Rusija nutraukė dujų tiekimą į Baltarusiją. Tai leido jai ne tik pakelti kainą nuo 47 iki 100 dolerių už tūkstantį kubinių metrų, bet ir perimti savo nuosavybėn pusę perdavimo tinklų.
Be to, Rusija sustabdė naftos tiekimą naftotiekiu į Mažeikius. Dabar įmonė turi pirkti ją brangiau per Būtingės terminalą. Nutraukdama tiekimą į Mažeikius Rusija siekė įspėti, kad jos tikslas – padidinti išlaidas (nuostoliai pirmąjį ketvirtį buvo 90 mln. dolerių) ir atbaidyti „PKN Orlen”.
Rusija naudojasi ekonominiu ginklu politiniais tikslais. Galima teigti, kad jos valdžia apskritai nemąsto ūkinių interesų kategorijomis. Kremliuje priimami tik politiniai sprendimai ir vykdomi politiniai tikslai, kuriais galiausiai bandoma įgyvendinti sapnus apie imperiją.
Sabotažas
Siekdama savo tikslų Rusija vis dažniau naudoja sabotažą. 2006-ųjų spalį kilęs gaisras sunaikino nemažą dalį „Mažeikių naftos” perdirbimo įmonės, kurią prieš Rusijos valią įsigijo lenkų „PKN Orlen”. Tų pačių metų lapkritį Šiaurės Osetijoje sprogus dujotiekiui buvo nutrauktas šios žaliavos tiekimas į Gruziją. Tuomet „Gazprom” reikalavo, kad nuo 2007-ųjų sausio 1 dienos Gruzija už tūkstantį kubinių metrų dujų mokėtų 230 dolerių, nors iki tol jos kainavo 110 dolerių.
2007 metų gegužės 7-ąją Ukrainoje įvyko dujotiekio Urengojus-Pomarai-Užgorodas avarija. Neatmetama galimybė, jog tai buvo sabotažas, juolab kad nuostolių dėl to patyrė tik Ukraina, kurioje vis nesibaigia konfliktas su premjero V.Janukovičiaus prorusiška stovykla. Tuo metu dujos į Vakarų Europą buvo tiekiamos alternatyvia linija.
Importas
Prekių mainai laikomi valstybių apdovanojimo už nuolankumą Rusijai arba baudimo už Kremliuje nustatytų tikslų neatitinkančią politiką sistema. Vienas apdovanojimo variantų – papirkti už nuolankumą užsienio arba ūkio politikoje, nors pastarąją visuomet mėginama atsieti nuo ekonominių veiksnių.
Maskvos visur taikomo metodo pavyzdys – 2005 metų lapkritį įvestas mėsos ir augalinių prekių importo iš Lenkijos draudimas. Rusijos specialiosios tarnybos Lietuvos teritorijoje suklastojo krovinių gabenimo iš Lenkijos dokumentus ir jais remdamosi paskelbė embargą, kurio tikslas – suskaidyti Europos Sąjungą, teikti pirmenybę Rusijos pasirinktiems partneriams ir priversti Vakarus laikyti Lenkiją antros kategorijos šalimi.
Naudodamasis panašia taktika Kremlius jau pagąsdino Bulgariją ir Rumuniją – pagrasino, kad gali paskelbti embargą jų maisto prekėms. Kaip pareiškė Rusijos pasiuntinys ES Sergejus Jastržembskis, „su Europos Sąjunga susitarsime, nors atskiros jos narės ir prieštarautų”.
Regis, pastaruoju metu Kremlius silpniausia ES grandimi laiko Estiją, todėl prieš ją nukreipė ir pagrindinį puolimą. Rusija nutraukė dujų ir anglies eksportą į šią šalį, pagrasino boikotuoti estiškas prekes. Estija jau priversta trauktis: jos vyriausybė, bijodama Rusijos, atsisakė nagrinėti teritorinių vandenų išplėtimo įstatymo projektą, kuris galėtų užkirsti kelią Rusijos ir Vokietijos naftotiekio Baltijos jūros dugnu statybai. Be to, Estija ir Latvija neprisidėjo prie Lenkijos ir Lietuvos veto dėl Europos Sąjungos derybų su Rusija.
Rusija taip pat nutraukė naftos tiekimą „Draugystės” naftotiekiu į Latviją ir įvedė embargą Latvijos prekėms.
Vyno – pagrindinės iš Moldovos eksportuojamos prekės – importo draudimas šiai neturtingai šaliai, GUAM – Gruzijos, Azerbaidžano ir Ukrainos energetinės sąjungos – silpniausiai grandžiai faktiškai reiškia katastrofą.
Negana to, Rusija jau daug mėnesių nenutraukia ūkinės ir energetinės Gruzijos blokados, kad priverstų ją paklusti.
Kibernetinis karas
Rusijos kompiuterinė agresija, kai daugiau kaip iš milijono kompiuterių (taip pat iš prezidento V.Putino kanceliarijos) buvo užpulti Estijos vyriausybės ir svarbiausių valstybės institucijų tinklalapiai, sukėlė grėsmę Estijos bankų sistemai ir ryšiams su NATO bei ES.
Tai buvo pirmas tokio masto puolimas. Jis rodo, kad Rusija mažomis sąnaudomis gali paralyžiuoti bet kurios savo politika jai neįtikusios šalies internetinę komunikaciją. Tačiau šiai taktikai taikyti būtinas savanoriškas internautų bendradarbiavimas, taigi ji priklauso nuo propagandinių prieš tai atliktų veiksmų sėkmės.
Tautinės mažumos
Rusija, naudodamasi rusų ir nerusų tautinėmis mažumomis, stengiasi kontroliuoti arba šantažuoti valstybes, kurias laiko savo įtakos zona. Klasikinis pirmos situacijos pavyzdys – manipuliavimas Estijoje ir Latvijoje gyvenančiais rusais. Antru atveju agresija nukreipiama prieš Gruziją ir Moldovą. Parama prorusiškoms Abchazijos ir Pietų Osetijos vadovybėms siekiama remti prie sienos Gruziją, o „maištaujančios” Padnestrės apsauga – kontroliuoti Moldovą, eliminuoti ją iš GUAM bei apsunkinti Rumunijos ir Ukrainos bendradarbiavimą.
Simbolinė dimensija
Kova dėl sovietų valdžios paminklų išsaugojimo buvusios imperijos teritorijoje reikšminga ne tik Rusijos vidaus politikai. Prisiminkime imperijoje visuotinai pripažįstamą teiginį, esą sovietų (dabar Rusijos) valdžia siekia ten, kur yra sovietų (dabar rusų) „išvaduotojų” kapų.
Todėl sovietinių paminklų palikimas simboliniu lygmeniu reiškia Rusijos imperinės valdžios sferos pripažinimą. Pripažindami Rusijos valdžiai teisę spręsti mūsų šalies teritorijoje esančių sovietinių paminklų likimą, simboliškai sutiktume jai pripažinti ir suverenias teises į mūsų valstybę. Būtent to Maskva ir siekia.
Kapitalas
Vakarų vertinimais, „perestroikos” laikotarpiu ir praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pirmąją pusę iš Rusijos buvo išgabenta daugiau kaip 200 mlrd. dolerių. Nuo to laiko ši suma galėjo tik padidėti. Rusijos kapitalas, veikiantis ne tik Kipre, Liuksemburge ar kituose „mokesčių rojuose”, bet ir Europos finansų centre Londone, skatina Sičio paramą investicijoms Rusijoje. Kuo daugiau Vakarų koncernai investuoja Rusijoje, tuo smarkiau spaudžia savo šalių vyriausybes nedaryti kliūčių ryšiams su Maskva.
Taip Vakarų investuotojai tampa potencialiais įkaitais. Rusijos kapitalo indėliai Vakarų finansiniuose centruose taip pat gali daryti poveikį tenykščio elito sprendimams. 2006 metų gruodį pasirašytas „Gaz de France” ir „Gazprom” 30 metų kontraktas prancūzų požiūriu buvo ekonominis sprendimas, tačiau Rusijai jo vertė visų pirma politinė.
Lobizmas
Daugiau kaip prieš 100 metų Rusijos ambasada papirko kelis prancūzų žurnalistus, todėl paskola Rusijai Prancūzijoje buvo nepaprastai išpopuliarinta (daugelis prancūzų iki šiol saugo bevertes obligacijas). Tai buvo pirmas sėkmingas, kaip dabar pasakytume, lobizmo bandymas.
Dabar Rusija už naftos dolerius gali samdyti viešųjų ryšių firmas, kurios gina Rusijos interesus. 2006 metais firma „Omnicom Group” už 60 mln. dolerių aštuonis mėnesius lobavo Rusijos pirmininkavimą G8 – septynių labiausiai industrializuotų pasaulio valstybių ir Rusijos grupei. Dabar „Gazprom” ir Rusijai dirba „Hill & Knowlton” Briuselyje ir Berlyne bei „Penn, Schoen & Berland Associates” Londone. Jų kontraktų vertė gali viršyti 70 mln. dolerių.
Jeigu Rusija skiria šimtus milijonų dolerių lobizmo kampanijoms finansuoti, ar verta stebėtis, kad dešimtys Vakarų žurnalistų, ekspertų, įvairiausių studijų ir institutų darbuotojų kalba V.Putino žodžiais?