Pastaruoju metu Lietuvos pieno perdirbimo įmonės pradėjo eskaluoti tiesos neatitinkantį teiginį, kad beveik ketvirtadaliu išaugusios pieno kainos gerokai sumažino įmonių pelnus. ELTA išplatino informaciją, kad žaliavinio pieno kaina, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, padidėjo net 34 procentais. Žvilgtelėkime į objektyvius statistinius duomenis, kad galėtume konstatuoti teisingus faktus.
Pieno supirkimo kainų mažėjimas nuo 2000 metų sukėlė žemdirbiams ne tik šoką, bet ir daugelį privertė atsisakyti pienininkystės verslo. Šio fakto neginčija nei pieno perdirbėjai, nei gamintojai. 2003 metais Vyriausybė nustatė minimalią 0,35 Lt už kilogramą pieno supirkimo kainą, bet, spaudžiant pieno gamintojams, netrukus ją atšaukė. Tai buvo akstinas perdirbėjams sumažinti kainas iki dydžio, kuris iš tiesų nekompensuoja gamintojui pieno gamybos sąnaudų. 2003 m. balandį pieno supirkimo kaina smuktelėjo iki 338 Lt už toną ir tapo 25 proc. mažesnė už minėtųjų metų kovo mėnesio ir net 36 proc. mažesnė už 2002 m. balandžio mėnesio kainą.
Vidutinė metinė superkamo pieno kaina 2000 metais buvo 448 Lt už toną, 2004-aisiais – 488,4 Lt už toną arba tik 8,3 proc. didesnė.
Žinoma, privalu pripažinti, kad šiek tiek palankesni ūkininkams buvo 2004-ieji ir šių metų pirmasis pusmetis, tačiau didelio skirtumo tarp kainų, t.y. spartaus jų augimo, pieno gamintojai, ypač smulkesnieji, nepajuto. 2004 m. smulkesni pieno ūkiai gaudavo 35-40 centus už kilogramą pieno.
Šiemet įmonės ir toliau labai gražiai diferencijuoja pieno supirkimo kainas, bet vyrauja 37- 40 centai už kilogramą. Žemės ūkio rūmų iniciatyva atlikta beveik 1000 Respublikos pieno gamintojų apklausa ir šiandien kalbinti Kauno, Zarasų, Kelmės, Molėtų ir kt. rajonuose kas dieną parduodantys iki 100 litrų pieno ūkininkai pabrėžė, kad, gaudami tik 40 centų už kilogramą, beveik visus pinigėlius išleidžia pašarų gamybai, gyvulių priežiūrai, elektrai, pieno šaldymui, ir kt. Apie jokį pelną žmonės nė svajoti nedrįsta. Jei pieno perdirbėjams tenka apie 44 proc. mažmeninės kainos, tai žemdirbio dalis sudaro tik apie 27 procentus.
Dar kartą pasidomėkime skaičiais . Palyginę 2004 ir 2005 metų to paties laikotarpio pieno supirkimo kainas bei įvertinę faktą, kad 2004 metais sausio – birželio mėnesiais pienas buvo superkamas ypač žemomis kainomis, matome, kad šiuo periodu kainos augimas tesiekė 20,4 proc.
Kaip akivaizdžiai įsitikinome, pieno perdirbimo įmonių paviešinti duomenys nėra tikslūs ir „stulbinantis” superkamo pieno kainos augimas toli gražu nuostabos nekelia. Beje, prognozuojama, kad pieno supirkimo kainos kilimas sulėtės ir nebus toks spartus, kaip pastaruoju metu. Tokie tad sausi faktai.
Tie patys faktai konstatuoja, kad pieno perdirbimo įmonėms ypač palankūs buvo 2000 ir 2001 metai. 2002 metais tarptautinėse rinkose smukus pieno produktų kainoms ir pasikeitus dolerio kursui, perdirbimo įmonės patyrė šiek tiek nuostolių, tačiau sukauptas ankstesnių metų pelnas padėjo įmones modernizuoti – atnaujinti gamybos cechus, diegti naujas įvairių produktų paruošimo, gamybos, fasavimo linijas. Vieša informacija, kad SAPARD programose įmonių pasirašytos sutartys siekia daugiau kaip 30 mln. litų. Žinant kompensacinį paramos principą, tampa aišku, kad patys perdirbėjai turėjo investuoti apie 60 mln. Lt nuosavų lėšų. Visa tai rodo, kad daugelio perdirbimo įmonių padėtis nėra tokia tragiška, kaip mėginama parodyti.
Būtina paminėti, kad iki šiol Lietuvoje išlieka pati žemiausia Europoje pieno supirkimo kaina, netgi Rusijoje ji yra aukštesnė. Taigi teigti, kad pieno perdirbimo įmonių pelnas mažėjo dėl augančios žaliavų kainos yra tik dalis tiesos. Reikėtų pripažinti, kad įmonės nebando mažinti pieno perdirbimo, žaliavos, transporto kaštų ir optimizuoti žaliavos rinkos. Perdirbėjai steigia vis naujus stacionariuosius pieno supirkimo punktus, nors daugybėje šalies gyvenviečių jų veikia net po 3-4. Tai, be abejo, didina išlaidas, kaip ir pieno punktų barstymas po visą šalį gerokai išaugina transporto išlaidas.
Visai neseniai grupė pieno gamintojų, perdirbimo įmonių ir kitų institucijų atstovų lankėsi Vokietijos kooperatinėje pieno perdirbimo įmonėje, kuri per dieną superka ir perdirba 1000 tonų pieno. Panašų kiekį kasdien perka ir sunaudoja AB „Pieno žvaigždės”. Nesunku paskaičiavome, kad dėl aukščiau minėtų faktų Lietuvos įmonės žaliavos transportavimo išlaidos yra 3,5 mln. litų didesnės nei Vokietijos. Per metus susidaro solidus, daugiau nei 40 mln. litų skirtumas!
Taigi teisingiau būtų ne manipuliuoti skaičiais, o objektyviai įvertinti tikrovę ir pažvelgti tiesai į akis, žinoma, jei ji mums – vertybė.
Bronius Markauskas,
Žemės ūkio rūmų pirmininkas