Naikinant sovietines valstybines žuvų apdorojimo įmones jose dirbę specialistai įspėjo, kad už mėsą pigesnės žuvys taps brangesnės.
Kainos kyla
Prieš penketą metų Šventosios, Palangos, Juodkrantės kurortuose žinomiausias žuvų patiekalas buvo rūkyti karšiai, unguriai, saulažuvės, o prie alaus – vytintos plekšnės ar stintos.
Dabar Palangoje žuvų patiekalais masina J.Basanavičiaus gatvėje įsikūrusi „Žuvinė”, Šventojoje, Nidoje poilsiautojai gali skanauti tik ką pagal jų užsakymą rūkytomis žuvimis. Juodkrantėje šio sezono naujovė – žuvies patiekalų restoranas laive „Kogas”. Preiloje galima ragauti specialios, pagal senovinį žvejų receptą verdamos ypatingos žuvienės.
Žuvų patiekalai paruošti skaniai, tačiau kainos gerokai sukeltos.
Restoranų savininkai, kaip susitarę, tvirtino, kad jiems labai brangiai kainavo įrengti užeigas. Žuvų kainos taip pat kasmet kylančios. Todėl nebelikę nieko kito, kaip kelti žuvų patiekalų kainas. Kitaip įdėtas į verslą kapitalas neatsipirksiąs.
Padėtų kooperatyvai
Sugriuvus sovietinei žuvų pramonės sistemai, nauja nesukurta. Pavienės žvejybos įmonės ar bendrovės dažniausiai tik žvejoja, bet neužsiima žuvų apdorojimu.
Stambesnių bendrovių laivai plaukia toliau į Baltiją ir užsiima pelningiausiu verslu – menkių žūkle. Jūros pakrantėse ir Kuršių mariose žūklauja keli šimtai įmonių. Tačiau tai dažniausiai vieną ar porą valčių, geriausiu atveju mažą laivelį turintys žvejai. Jie sugautas žuvis parduoda supirkėjams.
Kodėl patys žvejai nerūko žuvų? Apie tai jie dažniausiai tik kalba, keiksnoja valstybę, kad ši nepadedanti vystyti verslo. Trūksta ir supratimo apie tokio verslo vystymą. Baiminamasi bankų paskolų ir valdininkų, kurie pasmaugs verslą įvairiais reikalavimais.
Taip pat trūksta patalpų, kur žvejai galėtų užsiimti smulkiu žuvų apdorojimo verslu. Panašiai nutiko Palangos ir Šventosios priekrantės žvejams. Neleidus statyti šaldytuvo ir sandėlių žvejai nuleido rankas.
Jei perdirbimo verslo žvejys neturi, tai perpardavinėtojai jam už sugautas žuvis sumoka savo, o ne žvejo nustatytą kainą. Vadinasi, žvejys priklausomas ne tik nuo gamtos, oro sąlygų, bet ir supirkėjų.
Žvejai turėtų būti ryžtingesni. Žvejybos Baltijos jūroje departamento direktorius Vaclovas Petkus kaip vieną iš būdų, kaip išjudinti sąstingį, įvardijo žvejų kooperatyvus. Susijungusios smulkios žvejų įmonėlės lengviau galėtų gauti paskolą ar veiklai vystyti dalį reikalingų pinigų iš Europos Sąjungos fondų.
Pavyzdys – švedų žvejai
Tokios kooperacijos pavyzdžių galima pamatyti kaimyninėse šalyse.
Švedijoje galima pamatyti visai kitokį vaizdą. Karlshamne, kuris prilygsta mūsų Kretingai, žvejų gyvenvietėje ant jūros kranto įkurtas vietos žvejų kooperatyvas.
Patys žvejai sugautas žuvis rūko ant kranto pastatytoje rūkykloje. Netoli yra ir tinklų džiovinimo aikštelės ir sandėliai. Kooperatyvo parduotuvėje, rūkytų vidutinio dydžio ungurių galima nusipirkti dvigubai pigiau nei Lietuvos pajūryje.
Iš kur kaimynai gauna tokių pigių ungurių? Dirbtiniu būdu specialiai tam pastatytose plaukiojančiose fermose (žvejai jas vadina šėryklomis) auginamos ne tik lašišos, bet ir unguriai.
Žvejų kooperatyvo parduotuvėje už prieinamą kainą galima įsigyti ir paruoštų lašišų, ir ungurių, ir silkių, ir kitokių jūros gėrybių.
Stebėdamas tokį žvejiškos kasdienybės ant Baltijos kranto, tik kitoje jos pusėje, vaizdelį, pagalvoji, o kada prie Šventosios ar Klaipėdos uosto molų turėsime ką nors panašaus? Žvejybos Baltijos jūroje departamento atstovai aiškina, kad verslą vystyti pačių žvejų reikalas. Departamento valdininkai – ne tam, kad už žvejus rūpintųsi jų verslu, o tam, kad sektų, jog šie nepažeidinėtų nustatytų reikalavimų.
Belieka pridurti, kad švediškam gyvenimui ir supratimui apie verslą, matyt, dar nepribrendome.