Ponia pageidauja pono pavardės

Pripažinus moterims galimybę pasirinkti neutralią, šeimyninio statuso neišduodančią pavardę, vis dar nesutinkama suteikti tokios pat kaip vyro

Vos prieš kelerius metus dėl lyčių diskriminacijos, pasireiškiančios per archajiškas lietuviškas pavardes, kaipmat išduodančias, ar moteris yra panelė, ar jau ponia, buvo susiremta ne juokais. Tąsyk kreiptasi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Kova laimėta padedant Moterų bei vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Nuo 2003 metų vidurio moterys gali tapti ne tik „ienėmis”, bet ir pasirinkti neutralų variantą – prie vyro pavardės pridėti galūnę „ė”. Ar tokios pavardės Lietuvoje išpopuliarėjo ir dėl saugotinų kalbos vertybių tautiečiams daugiau problemų nekyla?

Svarbu, kad gražiai skambėtų

Rita Bliuvienė ir jos pamergės Audronė, Aistė ir Snieguolė, paklaustos, ar nenorėtų rinktis neutraliai skambančios pavardės, trumpam susimąsto, o paskui neigiamai purto galvas. Tų, kurios jau turi širdies draugus, naujosios pavardės skambėtų prastai. Rita irgi nenorėtų būti Bliuvė, tad tokio varianto prieš santuoką net nesvarstė.

Greta ir Vaidas Storpirščiai sako irgi nesukę galvos dėl pavardės. „Ko „ženytis”, jei nenori būti „ienė”? – nesupranta Greta. Vaidas demonstruoja savo pakantumą: „Jei žmona būtų norėjusi, būtume aptarę tokią galimybę”.

Dalia ir Donatas Krenevičiai sako apsvarstę visokius variantus. „Mes pasitarėme, ir aš nusprendžiau, kad žmonos pavardė turi būti aiški”, – kvatojasi Donatas. Dalia Burbaitė sako, kad nesipriešino vyro valiai, o Burbė ar Krenevičė ji tikrai nenorėtų būti.

Praėjusį savaitgalį neutralios pavardės nepasirinko nė viena jaunamartė. O viena, vyresnio amžiaus, nuotaka, ištekėjusi už užsieniečio net pasiliko savo buvusiojo vyro pavardę. Užtai kitą savaitgalį už „Bavarų” kompozitoriaus Deivydo Zvonkaus ištekanti „YVA” solistė Natalija Ivanova, nepanoro būti „iene” ir ištaisė savo būsimąją pavardę į neutralią – Zvonkė.

„Neutralias pavardes renkasi šiek tiek vyresnės ir žinančios, ko nori iš gyvenimo, merginos. Kitos gal ir norėtų, tačiau jų būsimiesiems vyrams labiau patinka pavardės su „ienė”. Pirmaisiais metais, kai tokia galimybė atsirado, 30 moterų pasirinko neutralias pavardes. Tais metais iš viso buvo įregistruotos 2456 santuokos”, – sako Kauno civilinės metrikacijos biuro vyr. inspektorė Rūta Milkauskienė.

Jos pastebėjimu, pavardės su galūne „ė” kažkodėl nepageidauja nuotakos, kurių vyro pavardė ją turi. Taip jos galėtų įgyti visiškai tokią pačią kaip vyro pavardę, tai iki šiol visiškai neįmanoma, jei vyras yra Lietuvos pilietis. Tarkime, pavardes Lapė, Kregždė galėtų turėti abu sutuoktiniai.

Tačiau moteris, panorusi tapti „Sakalauskas”, tokios teisės neturėtų, ji galėtų rinktis tik iš trijų variantų – pasilikti savo mergautinę pavardę, tapti Sakalauskiene arba pageidauti, kad dokumentuose būtų įrašyta „Sakalauskė”. Vis daugiau lietuvių uždarbiauja užsienyje, todėl daugėja ir panorusių visiškai vienodos pavardės abiem sutuoktiniams ir jų vaikams.

Ažiotažas buvo netikras

„Atvejus, kai moteris reikalauja vyriškos pavardės, galima suskaičiuoti ant pirštų. Juos paprastai sužino visa Lietuva, nes žmonės reikalauja triukšmingai. Lietuvoje gyvenanti moteris pasivadinti vyriška pavarde negali, nebent jos vyras yra užsienio šalies pilietis. Neutralių pavardžių moterys pageidauja kur kas rečiau, nei mes galėjome tikėtis prieš priimant Vyriausybės nutarimą”, – sako Vilniaus metrikacijos skyriaus vedėja Ilona Žigienė.

„Vasarą kiekvieną savaitę įregistruojame 2-3 santuokas, kai moteris po vedybų pasirenka neutralią pavardę. Pildant prašymus, nemažai nuotakų nurodo norinčios turėti lygiai tokią pavardę kaip vyro, tačiau mes moterims vyriškų pavardžių suteikti negalime. Tuomet dalis nutaria būti „ienėmis”, o kitos pasirenka neutralią pavardę, nors anksčiau apie tokią galimybę nebuvo žinojusios”, – sako sostinės metrikacijos skyriaus vyr. inspektorė Nijolė Keigelienė.

Teisę į neutralią pavardę turi ne tik ištekėjusios moterys. Kiekviena pilnametystės sulaukusi Lietuvos Respublikos pilietė gali kreiptis su prašymu savo mergautinę pavardę pakeisti į neutralią. Tačiau Vilniuje per metus tai įvyksta vos kartą ar du.

Lietuvoje negalima mergaitei duoti vyriškos pavardės net tuo atveju, jei jos tėvai gyvena užsienyje, o vaikas taip pat gimęs ir gyvena užsienyje. Ambasados neišduos mergaitei lietuviško paso su vyriška pavarde, nors jos gimimo liudijime įrašyta vyriška tėvo pavardė.

„Gal feministės ir džiaugiasi, bet pavardžių suvienodinimu praktiniais sumetimais besidomintys asmenys liko nieko nepešę. Kas iš to, kad aš galiu būti Kavaliauskė, jei mano vyras bus Kavaliauskas ir mes abu, gyvendami Anglijoje arba JAV, susilauksime dukros. Ji tikriausiai galės būti įregistruota tokia pavarde kaip mano, tačiau kas iš to, jei ten „ė” raidės išvis nėra, o mano ir vyro pavardės tapatumas kels pagrįstų abejonių?” – pyksta Edita, sužinojusi, kad ir po santuokos įregistravimo jai teks papildomai pateikti dokumentus, įrodančius jos ir vyro sąsajas.

Moterims pasirinkti pavardę su vyriška galūne Lietuvoje nėra leidžiama. Jei patiriama sunkumų, kylančių dėl skirtingų šeimos narių pavardžių formų, žmonės gali kreiptis į Lietuvių kalbos komisiją pažymos dėl šeimos pavardės tapatumo. Komisija gali patvirtinti, kad, trys skirtingai vizualiai atrodančios ir skambančios pavardės yra vienos šeimos pavardės.

Feminisčių nuopelnas

Nors moteriškų pavardžių reformos siekė dar garsusis kalbininkas Jonas Jablonskis ir jo mokiniai, iki paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio tokie svarstymai tebuvo visuomeninio pobūdžio. 1999 spalį Lietuvos Respublikos Seimo šeimos ir vaiko komitetas svarstė, ar moters šeimyninį statusą nurodančias galūnes reikia ir toliau saugoti, nepaisant jokių gyvenimo pokyčių.

Tačiau tąsyk joks sprendimas nebuvo priimtas. Lietuvių kalbos komisija nurodė, kad tokios pavardės yra „lietuvių istorijos ir paveldo dalis ir jokios reformos neleistinos”. Tada su tokia diskriminacija negalinčios susitaikyti moterys kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuris atsisakė šį klausimą nagrinėti, esą nepasinaudota nacionalinėmis teisminėmis priemonėmis. Tuomet vis daugiau moterų pradėjo kreiptis į Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Vyrams, nepriklausomai nuo to, jie vedę ar ne, netaikoma dvejopa pavardės forma.

Tarnyba kreipėsi į Teisingumo ministeriją, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centrą, Lietuvių kalbos institutą, VU Lietuvių kalbos ir Lituanistinių studijų katedras ir paprašė paaiškinti, kokios yra Lietuvoje mergaičių ir moterų pavardžių sudarymo tradicijos, kokie teisės aktai tai reglamentuoja.

Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro dėstytoja Margarita Jankauskaitė tuomet pritarė nuomonei, kad vedybinį statusą nurodančios moterų pavardžių priesagos gali tapti moters diskriminacijos darbo rinkoje priežastimi. Pasak M.Jankauskaitės, tai susiję su įsišaknijusiais stereotipais ištekėjusią moterį vertinti kaip namų židiniu besirūpinančią žmoną ir vaikų prižiūrėtoją, todėl manoma, kad tokia moteris mažiau energijos skiria profesijai.

Ištekėjusių moterų pavardžių darybos su priesagomis -ienė, -uvienė nereglamentuoja jokie teisės aktai. Tai lietuvių kalbos faktas, susiklosčiusi vartosenos tradicija, vienas kalbos savitumų, unikalių, saugotinų ir išlaikytinų dalykų. Tačiau kalbininkai pripažino, kad yra galimybė sudaryti moters pavardę, pakeičiant vyriškosios giminės galūnę moteriškosios giminės galūne „ė”. Tačiau ir dabar atrodo visiškai nepriimtinos moterų pavardės, turinčios vyrų pavardžių formą.

Yra moterų, kurioms įgyta santuokinė pavardė suteikia tam tikro pasitikėjimo ir įsivaizduojamos apsaugos visuomenėje, kurioje moterys su mergaičių pavardėmis, ypač jei jos yra vyresnio amžiaus, tampa pašaipų, nepagrįstai neigiamų vertinimų objektu. Tad kuris moteriškų pavardžių variantas taps populiariausias po šimtmečio, spėlioti sunku. Turintieji gyvenimo užsienyje patirties, beveik vieningai balsuoja už kalbininkų kol kas griežtai neleidžiamą vyriškąjį moteriškos pavardės variantą.

Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierės tarnybos darbuotoja Laima Vengalė buvo viena pirmųjų Lietuvoje, kuri pasinaudojo galimybe pasikeisti pavardę į neutralią.

„Daugeliui išsituokusių moterų kyla ta pati problema: tarsi nebedera vadintis žmogaus, su kuriuo niekas nebesieja, pavarde. Tačiau sugrįžti prie savo mergautinės pavardės, kuria vadinaisi būdama vaikas, brandesniame amžiuje nesinori. Susigrąžinau tėvų pavardės neutraliąją formą”, – savo motyvus dėsto L.Vengalė. Didelio vargo dėl dokumentų nebuvę – tereikėjo pasikeisti pasą, o daugelyje kitų vietų pakakę pateikti pavardės pakeitimo liudijimo kopiją.

Daiva Valevičienė