Praėjusį savaitgalį lietingi ir vėjuoti orai jau buvo pasitraukę iš pajūrio, todėl mariose pagausėjo valčių. Ypač nemažai jų matyti anksti ryte. Tai sterkų „medžiotojai”, nepraradę vilčių susitikti su savo svajone. Rezultatai, deja, gana kuklūs. Sterkai kažkur išsislapstė: nėra jų nei gelmėse (5-6 metrai), nei seklesnėse vietose. Apmaudžiai apie šią žvejybą kalbėjo patyręs meškeriotojas Anatolijus. Jis buvo net dvi savaites išsiprašęs atostogų, kad sočiai pasiautėtų Kuršmarėse. Ir laikas geras ir amunicija paruošta, o rezultatai menki. Laikas, galima sakyti, veltui prabėgo.
Sunku ir patarti, kaip gaudyti tuos plėšrūnus. Vieniems jie užkimba, kai vilioja guminukais. Kitiems geriau sekasi žvejoti su „porcijomis” arba mailiumi. Mažų žuvyčių, nors ir ne lengvai, bet vis tik įmanoma sugraibyti specialiu tinklu (kartais vadinamu „televizoriumi”).
Žvejoti karšių, ešerių ir kitų žuvų Tado įgula išplaukė šeštadienį apie vidurdienį. Tuo metu grįžtančios valtys pranešinėjo, kad karšiai kimba, tik reikia plaukti tolokai Juodkrantės link. Tad, negailėk degalų!
Srovė buvo stipri, iš marių pūtė vakarų-pietvakarių krypties vėjas. Vadinasi, tikrai patogiau žvejoti platesniuose marių plotuose, kur srovė susilpnėja.
Iš pradžių inkarą įgula nuleido prie poligono trijų metrų gylyje. Devynios dugninės ilgą laiką tylėjo. Buvo persikelta giliau, ieškant duobėto dugno. Apie 15 valandą žuvys ėmė domėtis sliekais. Iš pradžių jos masalą meistriškai apkraustydavo, o ištraukti gudruolių nesisekė. Po kurio laiko vyrai ėmė griebti drąsuoles. Kibo ešeriai, kuojos, vienas kitas žiobrys. Nuobodžiauti neteko. Tik neapleido mintis: nejaugi nebus karšių? Jie atėjo saulei leidžiantis. Geriausiai sekėsi valties kapitonui. Jis pagavo keturis gražuolius, nemažus karšius. Kitiems įgulos nariams teko menkesnis laimikis, tačiau nuotaikos tai nepagadino.
Naujausios žinios iš pirmadienio žvejybos. Julius su draugu mariose atsirado jau 7 valandą ryto. Vyrai truputį gavo lietaus. Šilto, malonaus. Žvejojo jie 6-7 kilometrus pasidavę Juodkrantės link. Nesitikėdami sterkų, vyrai gaudė dugninėmis viską, kas kibo. Į namus žuvautojai parsivežė po tris karšius, keliolika 150 gramų svorio ešerių. Bet kas įdomiausia: užkibo iki 300 gramų meknė. Tai retokas laimikis.
Sekmadienį buvo nemažai žvejų Smiltynėje. Kibimas menkas. Labai retai kam pavyko ištempti karšioką. Kas įdomu: prie kranto nekibo juodažiočiai grundulai. Nebeliko jų. Matyt, kol kas: išalks ir vėl pasirodys.
Kadangi savaitgalį oras buvo gražus, prie „nusėdusių” upių „siautėjo” muselininkai. Keturi vyrai ieškojo upėtakių. Ką gi, rado jų. Bet žvejota džentelmeniškai: pagavai – paleisk. Tegu auga ir dauginasi tos retokos, gražios žuvys. Kita grupė muselininkų bandė laimę prieinamose vietose Minijoje. Pagauti keli kiršliai. Ir jie buvo paleisti. Taip buvo sutarta. Maloni žinia: pasirodė grįžtančios stintos. Dar nedrąsiai. Tai apsidžiaugs sterkų „medžiotojai”, nes tą žuvytę mėgsta plėšrūnai raibašoniai.
Buvo mėgėjų ir prie Nemuno. Jie gaudė karšius, retkarčiais užkibdavo ir sterkas.