Baigdamas politinį sezoną premjeras Gediminas Kirkilas teigiamai įvertino opozicinės Tėvynės sąjungos paramą mažumos Vyriausybei.
„Daugelio sprendimų negalėtume priimti be konservatorių paramos. Aš tokio bendradarbiavimo ir tikėjausi, jis atitinka susitarimą ir sudaro prielaidas rudenį pasirašyti naują bendradarbiavimo sutartį”, – teigė premjeras.
Visai suprantamas premjero įvertinimas. Ir ko jam nebūti patenkintam? Mažumos Vyriausybė dirba, jai jokių grėsmių nekyla (nebent tarpusavio rietenos), šalies ekonominė padėtis stabili. Pagaliau ir žiniasklaida šiai Vyriausybei neturi didelių pretenzijų, juk po A.Brazausko „ledynmečio” G.Kirkilo bendravimas su žiniasklaida atrodo kolegiškas paplepėjimas.
Tačiau didžiausia 14-osios Vyriausybės sėkmė, kaip ir pabrėžė premjeras, ta, kad jai pavyko neutralizuoti, „nukenksminti” opoziciją. Mažumos Vyriausybės metai – tai tinginiaujančios opozicijos metai. Sunku prisiminti per šiuos metus bent sykį, kai iš opozicijos pusės būtų kilusi kokia nors grėsmė valdančiųjų stabilumui.
Maža to, kyla klausimas, ar apskritai Seime esama opozicijos valdantiesiems.
Čia reikia nukelti kepurę prieš G.Kirkilo ir jo bendražygių strateginius sugebėjimus. Jie įstengė taip susilpninti oponentus, kad šie nebesugeba susitelkti ir paprieštarauti valdančiųjų sprendimams.
Šis opozicijos paralyžius neatrodo lengvai pagydomas iki pat šio Seimo kadencijos pabaigos. Ją paralyžiavo ne tik socialdemokratų sutartis su Tėvynės sąjunga, bet ir aktyvus valdančiųjų užkulisinis „darbas” su Darbo ir Naujosios sąjungos partijų frakcijomis. Čia stipriai suveikė „saldainio” taktika, kai buvo pasiūlytos neblogos pozicijos Seimo komitetuose ir partijose.
Tad vadinamoji Seimo opozicija atrodo paprasčiausiai beviltiškai. Pirmiausia – tai „nuskriaustieji”, buvusios valdančios koalicijos atplaišos, darbiečiai ir socialliberalai, kurių mąstymas mažai kuo skiriasi nuo valdančiųjų logikos. Nors neturėdami realios įtakos jie susireikšmina kartais padarydami kokį nors pareiškimą, įregistruodami kokią pataisą ir pan., taip tikisi atkreipti rinkėjų dėmesį ir kaip nors prasibrauti į kitos kadencijos Seimą. Kiti – tai marginaliniai „Tvarka ir teisingumas” bei Liberalų sąjūdis. Čia esmė – didelės populizmo dozės, kurios mažai kuo skiriasi nuo plebėjų tribūnų Petro Gražulio ir Juliaus Veselkos retorikos.
Tuo tarpu didžiausia opozicinė partija Tėvynės sąjunga, atrodo, visai yra pamiršusi savo funkciją. Paramą socialdemokratų Vyriausybei Tėvynės sąjungos lyderiai savo nariams ir rėmėjams pristatinėjo kaip realią galimybę paveikti jos sprendimus. Tačiau atidžiai panagrinėjus svarbiausius mažumos Vyriausybės darbus toks įspūdis nesusidaro.
Štai plačiai išgirtas naujos atominės elektrinės įstatymas kelia daug klaustukų. Kova su korupcija yra labiau deklaracijų pobūdžio, o ne tikrovė. Konservatorių „arkliukas” aukštojo mokslo reforma iš esmės yra kosmetinė, nes ir toliau gins sovietinių dėstytojų kohortą, o studijų branginimas studijų kokybės nepakels.
Pati didžiausia opozicijos nesėkmė, kad Tėvynės sąjungai nepavyko išmušti politinės galios svertų iš premjero patarėjo Albino Januškos rankų. Jis dabar savo veiklą tęsia ramiai stebint konservatoriams ir visuomenei.
Tad realiai iš paramos mažumos Vyriausybei Tėvynės sąjunga naudos neišpeša. Ji tik sutvirtina naujo socialdemokratų lyderio pozicijas ir krypsta į tradicinę pabaigą, kai socialdemokratai, pasinaudoję konservatorių klaidomis, išjos ant baltų nugalėtojų žirgų per kitus rinkimus.