Visose mokyklose prasidėjo vasaros atostogos. Aukštosiose mokyklose bakalaurams ir magistrams įteikti diplomai. Jos laukia naujų pirmakursių. Nieko negaliu pasakyti, kokias matematikos, fizikos ar biologijos žinias jie įgijo vidurinėse mokyklose. Akivaizdu, kad moksleiviai gerai išmano apie kompiuterius, internetą. Bet į aukštąsias mokyklas kaskart ateina vis daugiau jaunuolių, kurių žinios apie savo krašto praeitį gana blankios.
Kadangi visas mano gyvenimas susijęs su aukštosiomis mokyklomis, drįstu teigti, jog moksleiviai, nepaisant „internacionalinio aklėjimo”, aneksuotoje Lietuvoje geriau išmanė Lietuvos istoriją negu Nepriklausomos Lietuvos moksleiviai. Ar čia vien vidurinių mokyklų, ar didesnės problemos?
Dabar kai kurios aukštosios mokyklos bando užpildyti tas spragas. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto senatas nusprendė visiems savo studentams įvesti privalomą Lietuvos istorijos kursą.
Atsidūrėme paradoksalioje situacijoje: ugdytas „tarybinis žmogus” – išauklėtas be tautybės individas, pasirengęs tarnauti kiekvienam stipresniajam, nesvarbu, kas šis būtų (rusas, lenkas, vokietis ar amerikietis), džiaugiasi išgirdęs iš jų bet kokį pagiriamąjį žodį. Šios nuotaikos persiduoda ir į mokyklas.
Lenkijos vyriausybė kaip išmanydama gina savo valstybės, tautos interesus. Logiška ir politiškai naudinga mums būtų ją palaikyti per tarptautinius forumus, jos siekį apriboti Vokietijos įtaką. Tačiau Lietuvos politikai negali atsidžiaugti, kad jie objektyviai tų pusėje, kurie nori sumažinti mažųjų valstybių įtaką tvarkant ES reikalus. Mes dairomės į šalis ir giriamės, kaip esame kitų vertinami, o bet kokį nevykusį sumanymą bandome pridengti ES reikalavimais.
Nesusimąstydami vidurinių mokyklų priežiūrą ir valdymą perdavėme savivaldybėms. Dabar Švietimo ir mokslo ministerijos įtaka joms minimali. Čia jau nepasiaiškinsi jokia ES direktyva.
Domėjausi mokyklų administravimu Austrijoje (ten gimnazijos tiesiogiai finansuojamos iš federalinio biudžeto, net ne iš žemių, kurios yra gerokai savarankiškesnės negu mūsų savivaldybės, o pagal gyventojų skaičių kur kas didesnės negu mūsų apskritys). Kokią metodinę paramą gimnazijai gali teikti savivaldybė, kurios teritorijoje yra vos viena ar dvi vidurinės mokyklos?
Spragos mūsų įstatymuose sudaro prielaidas nepaisyti valstybės interesų. Neatsitiktinai regionuose, kuriuose įsitvirtino Lenkų rinkimų akcija, uždaromos lietuviškos mokyklos. Lenkų politikai, naudodamiesi jiems suteiktomis galimybėmis, siekia išplėsti mūsų krašte lenkiškumą ir pamina lietuvių teises. Jie jaučia ir tvirtą Lenkijos vyriausybės paramą. Tai natūralu ir suprantama. Lenkų rinkimų akcija puikiai supranta, jog tik išsaugodama savo įtaką vietos gyventojams gali likti valdžioje, o to kitaip nepadarysi, kaip mažinant bendravalstybinį mąstymą. Lenkai reikalauja keisti mūsų raidyną, mūsų ministrai ir seimūnai mąsto, kaip tai padaryti, verčia Lietuvių kalbos komisiją būti nuolankią. Nuolaidos Lenkų rinkimų akcijai veda dalies Vilnijos praradimo link.
Žinome, kaip sunkiai sekasi Suvalkų krašto lietuviams. Tačiau mūsų valdžios vyrams ir moterims neapsiverčia liežuvis reikalauti tokių pat sąlygų ir Lenkijos lietuviams, kokias pas mus turi lenkai. Matyt, mąstoma: „Lenkija didesnė negu Lietuva, todėl turime jai būti nuolankūs”. Iš čia ir išplaukia abejingumas savo krašto kultūrai, istorijai. Reikėjo net Konstitucinio Teismo įsikišimo, kad mūsų Vyriausybei paaiškėtų, jog yra ir lietuvių raštija, kad Lietuvoje monografijos gali būti rašomos ir lietuviškai.
Šiandien mums niekas nediktuoja, kokie turime būti, bet ir niekas nedraudžia būti kitokiems, pamiršti savo istoriją, kalbą. Palyginkime Lietuvos miestus su Lenkijos, o ką jau kalbėti apie Prancūzijos. Vaikštai po Vilnių ir mąstai: kur esi? Visur į tave žvelgia angliški užrašai. Lenkui, viešinčiam Varšuvoje, tokie klausimai nekyla. Jam aišku: „Čia Lenkija”.
Mokyklų istorijos programos ir vadovėliai orientuoja moksleivius būti europiečiais (amerikiečiais), tik ne lietuviais – žmonėmis, nejaučiančiais pagarbos savo kraštui, savajai kalbai. Nieko stebėtina, kad jie, nežinodami savo istorijos, nesijausdami, jog yra lietuviai, siekia išsibarstyti po visą pasaulį, o TV laidų vedėjos žavisi aptikusios lietuvaites arabų šeichų haremuose ar indėnų vigvamuose.
Jeigu bent kiek mąstome apie Lietuvos ateitį, susirūpinkime padėtimi mokyklose (jų programomis, administraciniu pavaldumu). Čia ne vien valdžios, bet ir žiniasklaidos reikalas.