D.Baranovskis: „Kikboksas – mano gyvenimas“

Klaipėdietis lauke treniruodavosi net rudenį lyjant lietui ar žiemą esant speigui

Pastaruoju metu Klaipėdoje jaučiamas kikbokso sporto šakos pagyvėjimas. Po pertraukos vėl atnaujintos „Ringo riterių“ kovos (dabar vadinasi „Baltic fighters“), mūsų miesto atletai kviečiami į užsienio šalių turnyrus, o talentingiausieji – Remigijus Žiaušys ir Sergejus Razvadovskis savo įgūdžius Vokietijoje perteikia pasaulio ir Europos čempionams.

Prie šių pasiekimų nemažai prisidėjo uostamiesčio kikbokso treneris ir teisėjas Dmitrijus Baranovskis.

Jau daugiau nei dešimtmetį kikbokso subtilybes perteikiantis ugdytojas „Klaipėdai“ sakė, kad šioje srityje jaučiasi lyg žuvis vandenyje.

„Mėgstu šią sporto šaką visa širdimi. Mes su auklėtiniais geriausi draugai, bičiuliai ir bendraminčiai. Kai iš pusės žodžio supranti vienas kitą, tuomet ir rezultatai akivaizdūs“, – džiaugėsi specialistas.

Nokautavo trenerį

– Įdomu, kaip pats susidomėjote kikboksu? – paklausėme sporto klubo „Galaktika A“ ugdytojo D.Baranovskio.

– Kovinėmis sporto šakomis pradėjau domėtis nuo aštuntos klasės. Namie ant lempos pasikabindavau kojines ir valandų valandas kojomis bandydavau jas pasiekti.

Vėliau armijoje karatė sporto meistras iš Kazachijos mokė įvairiausių veiksmų.

Studijų metais Kaliningrade sėmiausi patirties iš Rusijos sambo imtynių sporto meistro.

Lankiau ir tekvando treniruotes, tačiau mane iš ten pašalino, nes per treniruotę sugebėjau įveikti savo trenerį. Kovojome ir aš jam atsitiktinai pataikiau galingą smūgį – nokautavau.

Vėliau individualiai treniravausi su įvairių sporto šakų specialistais. Vieną dieną atsitiktinai susipažinau su Ričardu Baika (anksčiau organizuodavo „ringo riterių“ turnyrus), ir jis paragino išmėginti save kovų be taisyklių ringe.

1994 metais tapau Baltijos čempionu. Būtent tais metais Lietuvoje oficialiai ir užregistruotos pirmosios kovos be taisyklių.

Pamenu, pastaroji kova pareikalavo labai daug jėgų. Koviausi net 17 raundų po 2 minutes.

Teko save išmėginti ir „Ringo riterių“ turnyruose. Patyriau ir pergalių, ir pralaimėjimų kartėlių.

Pats kovotojo karjerą baigiau 34-erių. Per tą laiką esu patyręs visų pirštų lūžius, nuo priešininkų smūgių tekdavo pajusti kojų ir viso kūno skausmus.

Kovos – per speigus ir lietų

– O kaip tapote treneriu?

– Prie „Aitvaro“ gimnazijos lauke kasdien trankydavau bokso kriaušę. Ir kartą prie manęs priėjo Piotras Ivankovas (pasaulio kikbokso čempionas, – aut. past.). Na tada jis buvo tik Pėtia. Jam buvo tada maždaug 14 metų.

Jis nedrąsiai priėjęs rėžė: „Dima, žinau apie jus. Jūs – kovotojas. Gal galėtumėt man ir mano draugams pravest treniruotes?“.

Iš pradžių ši mintis visai man nepatiko, – nesutikau. Tačiau vaikai man kasdien neduodavo ramybės ir taip pradėjau juos treniruoti.

Tai buvo nepakartojamas laikotarpis. Lauke treniruodavomės net rudenį lyjant lietui ar žiemą esant speigui.

Rudenį, kai lauke būdavo pilna lapų, vartydavomės ant jų – mokiau imtynių, kovų be taisyklių elementų.

Vėliau pradėjome dirbti sporto salėje.

Paėmė gitarą ir dainavo

– Kiek šiuo metu auklėtinių lanko Jūsų užsiėmimus?

– Maždaug 50. Vieni – ateina, kiti – išeina. Tačiau pagrindinis kovotojų branduolys – tas pats. Treniruoju ir vaikus, ir suaugusiuosius. Smagu, kad į ringą drįsta pakilti ir merginos.

– Kaip su mokiniais pavyksta rasti bendrą kalbą?

– Sutariame labai draugiškai. Pavyzdžiui, neseniai švenčiau 43-iąjį gimtadienį būtent su savo auklėtiniais. Pajutau, kad jie man yra labai brangūs. Tiesiog sėdėjome pirtyje ir širdyje pajutau, kad esu savose vėžėse.

Vienas gabiausių mano ugdytinių – Remigijus Žiaušys paėmė į rankas gitarą ir gimtadienio proga sudainavo man dainą. Tiesiog suvirpėjo širdis.

– O kokia situacija su naujokais? Treneriai pastaruoju metu dažnai skundžiasi, kad šiuolaikiniai vaikai – tiesiog „klivarai“, linkę iki išnaktų sėdėti prie kompiuterių, praleidinėti treniruotes ir panašiai…

– Pavyksta vaikus nuteikti sportuoti. Jau turiu patirties, turiu savo specifinę treniruočių metodiką. Stengiuosi vaikus sudominti.

Salėje tarp auklėtinių gera atmosfera, turime televizorių, video- aparatūrą. Po kiekvienų varžybų visi kartu susirenkame, stebime vaizdo įrašus, analizuojame.

Išaugo honorarai

– Įdomu, kuo skiriasi kovos Jūsų laikais ir dabar?

– Iš techninės pusės kovos dabar daug aukštesnio lygio. Prieš daugiau nei dešimtmetį varžybos buvo daugiau kiemo lygio. Dabar panašūs kovinio sporto turnyrai pritraukia tūkstantines minias.

Lietuvoje yra nemažai pasaulinio lygio kovotojų. Čia juk yra įkurta bušido federacija, kurios nariai gerai žinomi net vadinamojoje kovotojų šalyje Japonijoje.

Lyginant su ankstesniais metais, gerokai yra išaugę kovotojų honorarai. Galiu pasakyti, kad talentingiausi kovinės sporto šakos atstovai gali gana pasiturinčiai gyventi iš sporto.

– Kokios Jūsų ambicijos, planai, susiję su šia sporto šaka?

– Mano pagrindinis tikslas – propaguoti ir populiarinti kovinį sportą. Noriu, kad turnyras „Baltic fighters“ taptų gerai žinomas visose Baltijos šalyse.

Be abejo, mes neturėsime tokio autoriteto kaip krepšinis ar futbolas, tačiau pamąsčius, mūsų pasiekimai nėra prasti.

Žmonės turi suprasti, kad mes – kikboksininkai – esame geranoriškai nusiteikę piliečiai. Kiti, kai prisistatai, tiesiog sako: „Ai, jūs „snukius“ daužot“.

Norime visiems parodyti, kad ši sporto šaka reikalinga ne tam, kad pulti ar daryti kažką blogo, o tiesiog pademonstruoti drąsią kovotojo širdį, charakterį. Mes kovojame pagal taisykles. Sportininkas ringe rodo tai, ką sporto salėje per prakaitą sugebėjo išmokti.

Džiaugiuosi, kad mus nuolat į varžybas kviečiasi užsienio šalių – Vokietijos, Danijos, Latvijos, Lenkijos treneriai.

Visa laimė, kad mums padeda Klaipėdos miesto ir apskrities kikbokso federacijos prezidentas Valerijus Kemeklis (federacija įkurta 2003 metais). Nuolat į varžybas vykstame būtent jo skiriamomis lėšomis. Dabar artimiausiu metu žadame įsigyti savo nuosavą mikroautobusą, tad galėsime dažniau vykti į užsienio turnyrus.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

3 komentarai į "D.Baranovskis: „Kikboksas – mano gyvenimas“"

  1. anonim

    GALAKTIKA-A Z BEST!

  2. ligita

    Musu vyrai kietciausi pasaulyje! Ponai verslininkai, kur ziurite? isdauzikime snukius ir tiek. Irodyti nieko nereikia. tik patvirtinti!

  3. edvinas

    Kur siuo metu vyksta Galaktikos A treniruotes?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.