Raštingumo vis dar trūksta

Neretai rašybos dalykai yra pagrįsti susitarimu. Taip mes rašome didžiąsias raides, brūkšnelius, kabutes.

Tas susitarimas suformuluojamas taisyklėmis ir privalėtume jų laikytis, kol nesusitarta kitaip. Tad kai rašome gatvės pavadinimą prie Senojo turgaus Galinio pylimo (turi būti Galinio Pylimo) arba prie Lietuvininkų aikštės informacinėje krypčių lentelėje – Klaipėdos Universitetas (turi būti Klaipėdos universitetas), tiesiog ignoruojame susitarimą.

Didelės žalos kalbai dėl to nepadarome, ir atrodytų, kad galima nekreipti dėmesio į nevienkartines kalbininkų pastabas. Bet šitaip mokome vieni kitus ir visi kartu aimanuojame dėl blogėjančio raštingumo. Jei, be minėtų atvejų, dar kasdien matai Herkaus Manto gatvėje ne kartu su kitu žodžiu parašytą video (apskritai jį geriau keisti į vaizdo), o Pilies gatvėje be kabučių parašytą (nė kaip nors kitaip – šriftu – neišskirtą) kavinės pavadinimą, gali ir susipainioti tarp rašybos reikalavimų. Tokios klaidos atsiranda tik dėl neatidumo, per menko dėmesio, nes čia reikia ne išmanymo, o žinojimo. O miestą tai daro truputį nekultūringą.

Negi mes jį norime tokį matyti?