Seimo darbo grupės, rengusios naujos redakcijos LR eismo saugumo automobilių keliais įstatymą, inicijuota konferencija „Dramos keliuose: žingsniai eismo saugumo link” nepasiūlė esminių problemos sprendimo būdų, tačiau diskusijos atskleidė priežastis, kodėl šiandien eismo procesas keliuose nėra valdomas, o tik fiksuojamos jo pasekmės.
Eismo saugumas šalyje – viena tautos susinaikinimo priemonių. Netoli tas laikas, kai populiarią dainą apie tris milijonus bus galima prisiminti su nostalgija. Tai lems natūralus tautos senėjimas, emigracija, savižudybės, išorinio poveikio mirtys. Vien dėl mirčių kasmet netenkama maždaug 45 tūkst. gyventojų, dėl susižalojimų per autoavarijas neįgaliais lieka 2-3 tūkst. žmonių. Išorinio mirtingumo skalėje žūtys keliuose užima antrąją vietą po savižudybių. Jau kuris laikas padėtis keliuose vadinama karu. Gal tuomet vertėtų bent laikinai į kovą dėl eismo saugumo įtraukti ir kariuomenę. Juk neteisinga, kad karius siunčiame į tarptautines misijas, o savus gyventojus nuožmiame kare paliekame be pagalbos.
Nelaukiant rytojaus
Per konferenciją kalbėję ministerijų atstovai nieko naujo nežadėjo. Jų mintys buvo tos pačios, kaip ir ankstesniuose panašaus lygio renginiuose: konstatavo padėtį, apgailestavo dėl įvykių ir nesiūlė nieko konkretaus padėčiai gerinti. Tik šiek tiek pradžiugino Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius Alvydas Puodžiukas – suteikė vilties darbo vaisiais gėrėtis po 10-15 metų, kai dabartinis darželinukas, sulaukęs pilnametystės, ateis į vairavimo mokyklą. Tačiau šiokią tokią išeitį norėtųsi įžvelgti ir šiandienoje.
Nusikalstamas vairavimas
Kelių ir automobilių techninė būklė nėra pagrindinės avarijų priežastys. Kelininkų pastangos skirtos protingam vairuotojui. Tiesiami aplinkkeliai, mažinantys spūstis miestuose, rekonstruojamos sankryžos, kad didesnis būtų jų pralaidumas, – prasmingi darbai. Tuo metu įdėtas triūsas mažinant „juodųjų dėmių” skaičių keliuose ne visada pasiteisina. Mat „juodosios dėmės” atsiranda ne dėl blogo kelio ar važiavimo tvarkos nustatymo, o paprasčiausiai dėl nedrausmingo, nemokšiško ar net nusikalstamo vairavimo.
Fiksuojamos pasekmės
Norime to ar ne, bet kol nesuvoksime, kad vairuotojus privalu nuolat kontroliuoti, avarijų nemažės. Eismo priežiūrai kelyje būtina įstatymų bazė, atitinkanti laikotarpį, priežiūros vykdymo struktūra ir kadrai.
Dabar galiojančiame LR saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nurodyta, kad už saugų eismą (ne eismo saugumą) atsakinga Susisiekimo ministerija. Žinyba, turinti konkrečias funkcijas šalies ūkyje, įpareigojama atsakyti ir už kitų žinybų veiklą. Šios ministerijos veiklos įstatyme tik užsimenama apie eismo saugumą. Panagrinėję kitos žinybos, kaip antai VRM, Policijos veiklos įstatymus matome, jog eismo saugumas – paskutinėje viešojo visuomenės saugumo dalyje. Tad netinkamas eismo valdymo funkcijų paskirstymas, atskirų žinybų reorganizavimo galimų neigiamų pasekmių prognozės stoka – pagrindinės priežastys, kodėl šiandien eismo procesas keliuose nėra nevaldomas, o tik fiksuojamos jo pasekmės.
Kontrolės trūkumas
Lietuvai už tai, kad nevykdo ES duotų įsipareigojimų 2005-2010 metais perpus sumažinti aukų keliuose skaičių, gresia sankcijos, nes žuvusiųjų vidurkis dvigubai didesnis nei kai kuriose ES šalyse. Pagrindinė chaoso keliuose klestėjimo priežastis – kontrolės stoka. Pagal naująjį Eismo saugumo keliais įstatymą eismo priežiūrą vykdys specializuoti policijos padaliniai ir kiti įgalioti policijos pareigūnai. Policijai priskiriamos eismo priežiūros, eismo reguliavimo, Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimų tyrimo, duomenų apie KET pažeidėjus kaupimo ir kitos funkcijos.
Būti patarėju
Eismo priežiūrą galima suprasti įvairiai. Dabartinė priežiūra apsiriboja tik pažeidimų fiksavimu. Vis dėlto kai vairuotojas nepraleidžia pėsčiojo perėjoje, važiuoja degant draudžiamam šviesoforo signalui ir lieka nepastebėtas bei nenubaustas, ne tik jam, bet ir aplinkiniams susidaro įspūdis, kad toks elgesys – toleruotinas. Eismo priežiūros esmė – ir bausti prasižengėlius, ir dirbti prevencinį darbą, net už tėvus, mokytojus – tuos, kurie neišugdė poreikio paklusti nustatytai tvarkai. Kitaip sakant, kelyje būti ne baudėju, o patarėju. Kaip reaguoja vairuotojas, išvydęs žibintais „mirksintį” iš priekio atvažiuojantį automobilį? Ogi suvokia, jog netoliese – kontrolė!
Perspektyva tobulėti
Ar galima tikėti, kad keliuose ir gatvėse būtų tiek patrulių, kiek jų būtina tvarkai garantuoti? Kiek kvalifikuotų specialistų šiandien reikia valstybės eismo saugumui užtikrinti plačiuoju požiūriu? Vilniaus Gedimino technikos universitete norėta pradėti rengti automobilių transporto eismo specialistus, bet šio sumanymo kol kas atsisakyta. Kvalifikuoto specialisto samprata tapatinama su jo socialinėmis garantijomis ir perspektyva tobulėti. Vargu ar galima išlaikyti kvalifikuotą specialistą – kelių patrulį – už atlygį, iš kurio jis negalėtų pragyventi. Taip pat neįmanoma siekti geresnių rezultatų darant eismą saugesnį, kai atskirų žinybų veiksmai išsiskiria, o eismo saugumas nelaikomas viešojo visuomenės saugumo dalimi.
Sustos ar užvažiuos?
Eismo priežiūros specialistų savaime neatsiras. Reikia jų parengti. Ar nevertėtų valstybei imtis šios naštos? Juk nuo to, koks kelių patruliui tinkamesnis turėtų būti išsilavinimas – inžinerinis ar teisinis, kaip bus suformuota specialioji policijos grandis, vykdysianti eismo priežiūrą keliuose, priklausys ir eismo saugumas, bent jau ateityje. O kol rasime atsakymus į daugelį šių klausimų, kas rytą vakarą žengdami per sankryžą rizikuosime – ar sustos automobilis, ar užvažiuos.