Dubingiuose rastus garsios Radvilų šeimos palaikus tyrusio antropologo Rimanto Jankausko turimų įrodymų turbūt pakaks ir giminystės ryšiui patvirtinti – nereikės atidengti Barboros Radvilaitės karsto. Per didelė prabanga būtų tyrimams paaukoti kurį nors garsiosios karalienės kaulą.
Kai 2003 m. Molėtų rajone, Dubingiuose, archeologai Albinas Kuncevičius, Rimantas Laužikas, Daina Stankevičiūtė ir Gintautas Striška pradėjo archeologinius kasinėjimus, jie nesiekė tikslo surasti garsios XVI a. Lietuvos kunigaikštystėje gyvenusių didikų Radvilų giminės palaikus.
Pasak čia dirbusio archeologo R.Laužiko, Dubingiai archeologus traukė seniai, nes čia yra didžiausia Lietuvoje piliavietė. „Ir niekas iki šiol negalėjo pasakyti, kas šioje piliavietėje yra, – pasakojo R.Laužikas. – Be to, archeologams ši vieta – tikras lobis, ji sterili, nes viskas, kas buvo pastatyta XVII a., vėliau neužstatyta, nesuarta.”
Pasak archeologo, pirmąkart įtarimas, kad rado Radvilų palaikus, jiems kilo 2004 m., kai buvusios bažnyčios vietoje buvo rasta suirusi dėžė su tvarkingai sudėtais kaulais.
„Vadinasi, kažkam buvo svarbu juos tvarkingai sudėti, – pasakojo jis. – Be to, žinojom, kad Radvilų palaikai per Šiaurės karą buvo paslėpti kažkur Dubingiuose. Apie tai byloja vieno jų palikuonio laiškai. Jis rašė, kad po karo Dubingiuose ieškojo savo artimųjų palaikų, bet nerado.” Nejaugi tik po daugelio metų tai padaryti pasisekė dabarties archeologams? Įtarimai intrigavo.
Įtarimus sustiprino ir tai, kad kaulai buvo apgraužti žiurkių, o tai nutinka tik kriptoje, ne žemėje, palaidotiems palaikams. Kriptoje laidojami ne eiliniai, o garbingi, kraštui nusipelnę žmonės, didikai. „Žinojome, kad Dubingiuose kriptoje buvo palaidoti tik Radvilos. Teliko palaikus atiduoti antropologiniams tyrimams, kad spėjimai galutinai pasitvirtintų”, – pasakojo R.Laužikas.
Mokslininkų duomenimis, surastoje kapvietėje buvo palaidoti šie Radvilos: Mikalojus Radvila Rudasis (Barboros Radvilaitės brolis), Mikalojus Radvila Juodasis (Barboros Radvilaitės pusbrolis), Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona Elžbieta Šidlovecka, Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus Mikalojus, jo vaikaitis Jonušas Radvila bei marti – Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona Ana Sobkovna (dėl jos dar kyla abejonių). Dar vienos rastos kaukolės tapatybės nustatyti nepavyko.
Nenudilę dantys
Apie palaikų tyrimus – įdomų istorinį-antropologinį detektyvą – pasakoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas Rimantas Jankauskas.
– Kai pas jus atkeliavo Dubingiuose surasti palaikai, kas pirmiausia krito į akis?
– Kadangi esu matęs daugybę kaukolių, į akis krito dantys. Šie buvo nudilę daug mažiau nei eilinių tokio amžiaus žmonių. Tai ir užvedė mus ant kelio. Iki XIX a. paprasti žmonės valgė grubesnį maistą negu dabar, tai dantų paviršius būdavo labiau nudilęs. Šių palaikų dantys buvo geresnės būklės.
Galima daryti išvadą, kad šie žmonės valgė geresnį, švelnesnį, labiau apdorotą, rafinuotą maistą – vadinasi, jie galėjo būti kilmingi.
– Vien pažiūrėjus į palaikus turbūt neįmanoma pasakyti, kurio jie amžiaus?
– Palaikų būklė labai priklauso nuo dirvos rūgštingumo. Teko matyti rūgščioje dirvoje labai sunykusių palaikų, nors buvo palaidoti tik prieš 50 metų. Ir turime kelių tūkstančių metų senumo kaulų, kurie išsilaikę puikiai. Vienintelis būdas datuoti kaulus, kad ir kokie būtų archeologiniai duomenys, – radiokarboninis (radioaktyvaus izotopo nustatymas). Lietuvoje tokios laboratorijos nėra, be to, šis metodas, taikomas tokiems palyginti neseniems laikams, palieka nemažą paklaidą.
Pažeisti sąnariai
– Kokiu pėdsakus ant palaikų palieka persirgtos ligos? Juk iš to taip pat galima padaryti nemažai išvadų?
– Kai kurios specifinės ligos palieka žymes kauluose, ir tai rodo žmogaus gyvenimo būdą. Tai yra realus įrodymas, padedantis identifikuoti palaikus.
Iš istorijos žinoma, kad Mikalojus Radvila Juodasis buvo gana apkūnus, sirgo podagra, nuolat skundėsi dantų ir sąnarių skausmais. Vienų palaikų kaulai atspindi sąnarių ligas.
Radvila Rudasis jokių panašių ligų neturėjo. Dar žinojome, kad jis mirė 69 metų. Tarp rastų kaukolių buvo pagyvenusio žmogaus kaukolė. Jonušas Radvila, Dubingiuose kūręs giminės mauzoliejų, mirė 40 metų. Tarp palaikų buvo rastos dvi tokio amžiaus vyrų kaukolės. Kadangi Jonušo portretų yra išlikę nemažai, sugretinus juos su kaukolėmis nesunkiai pavyko nustatyti, kuri artimiausia portretui.
– Ką dar iš kaulų galima spręsti?
– Radvilos buvo vidutinio ūgio – maždaug iki 175 cm.
Mūsų antropologiniai kaulų tyrimai nustatė, kad viena iš Dubingiuose palaidotų moterų yra gimdžiusi daugiau nei 1-2 kartus. Istoriniai duomenys irgi sako, kad Mikalojaus Juodojo žmona Elžbieta Šidlovecka turėjo keturis sūnus ir keturias dukras. Tai, kad ji daug kartų gimdė, patvirtino dubens kaulų tyrimai. O sulyginus kaukolės formą su vienu švedams įtartinu paveikslu paaiškėjo, kad jos portretas saugomas Stokholmo nacionalinėje galerijoje. Anksčiau manyta, kad tai Anglijos karalienės Elžbietos I portretas.
Viena rasta kaukolė, kurios nepavyko identifikuoti, yra su sugijusia kirstine žaizda viršugalvyje. Rašytiniuose šaltiniuose neminima, kad kuris nors iš Radvilų būtų turėjęs kirstinę žaizdą, nors Radvilos ir yra kariavę.
Genetinė medžiaga – labai praskiesta
– Ką duotų DNR tyrimai?
– Bandysime ieškoti Y chromosomos pėdsakų. Tikimybė, kad tai bus išlikę, labai nedidelė.
Iki šiol gyvena Radvilos Juodojo palikuonys (12-13 karta). Mūsų kolegos iš Vroclavo laboratorijos, kai darė ankstesnius tyrimus, dirbo su vienu iš jų. Tačiau kas iš to? Genetinė medžiaga per daug kartų yra labai prasiskiedusi. Specifinės genetinės medžiagos, būdingos vienai šeimai, yra labai nedidelė dalis.
Įsivaizduokite, kiekvienas iš mūsų turime pusę savo tėvo genetinės medžiagos, senelio – jau tik ketvirtadalį. Galite apskaičiuoti, kiek tos genetinės medžiagos liks 13-oje kartoje. Be to, beveik 99 proc. visų žmonių DNR yra tokia pati. O iš likusio vieno procento rasti tą specifinę kruopelę, kuri galėtų byloti apie priklausymą tai ar kitai grupei, yra labai sunku. Apskritai žmonių identifikavimas tampa problemiškas dėl palyginti labai nesenos kilmės – šiuolaikinių žmonių istorija skaičiuoja tik pusantro šimto tūkstančių metų. Biologijos požiūriu mes esame jauna gyvybės rūšis. Sakoma, kad tarp 60 šimpanzių yra didesnė genetinė įvairovė negu tarp visų 6 mlrd. žmonių.
Daugiau galėtume pasakyti ištyrę vienos kartos DNR.
– Tad ar būtų galima daryti tikslesnę išvadą palyginus Dubingiuose rastus Radvilos Rudojo ir jo sesers Barboros Radvilaitės palaikus (jų DNR)?
– Norint atidaryti karstą reikia pakankamai svarios motyvacijos. Be to, reikėtų ne milimetro kaulo, o nemažo gabalo ar viso danties. O šimtaprocentinės garantijos, kad tokiu tyrimu pavyks rasti giminystės įrodymų, nėra.
Kelis kartus atidaryti karstą, išimti, pjaustyti palaikus vien dėl eksperimento, manau, per didelė prabanga. Be to, genetikai dažnai vieno tyrimo neužtenka. Tai kas liks iš palaikų, jei kelis kartus paimsim po kaulą? Tiriant jie valomi, susmulkinami, atgal negrąžinami. Sunaikinti, sudrožti kaulą galima labai greitai, bet ar to reikia?
Barboros Radvilaitės palaikai dar nebuvo judinti, iš jų jokiems tyrimams nepaimta nė gabalėlio. Tik karstas buvo vieną kartą atidengtas. Jos palaikai guli kaip ir gulėję, gražiai, anatomine tvarka sudėti.
Pavardės ant kaulų nerasime
– Ar sudėtingi DNR tyrimai? Kaip tai atrodo?
– Skaičiau, kad žmogaus genomą sudaro iki 1,5 mlrd. spaudos ženklų. Sakytum, tai ne viena knyga, o didžiulė biblioteka! Vienoje chromosomoje gali būti nuo 50 iki 300 tūkst. tokių ženklų. Įsivaizduokite, išplėšome, sudraskome tokią biblioteką, sumaišome ir ištraukę žiupsnelį bandome pasakyti, ar čia ta knyga, ar ne ta. Užduotis atrodo maždaug taip. Yra tokių technologijų, kurios išskiria specifines vietas, specifines medžiagas, leidžiančias atpažinti.
Tačiau niekada nesitikėkite, kad bus tiksliai parašyta vardas, pavardė, gimimo metai, asmens kodas. Jei turėtume, pavyzdžiui, kur nors saugomą genetinę Radvilos Juodojo ir Radvilos Rudojo medžiagą, tai palyginę su įtariamais palaikais galėtume pasakyti, čia jie ar ne jie. Deja, nieko panašaus neturime. Tačiau yra posakis: tai, kad nėra įrodymų, dar neįrodo, kad jų nėra. Galbūt paprasčiausiai chromosomoje nėra išlikusio to fragmento, pagal kurį galėtume identifikuoti. Specifinių ženklų, pagal kuriuos galėtume daryti išvadas, būna nedaug, be to, jie dažnai sunyksta.
– Tad ko jūs dar griebėtės?
– Iš bado šuo ir varškę ėda. Mes naudojome seniai išbandytą metodą – kaukoles sugretinom su turimais portretais. Tai nėra labai patikimas būdas, bet ką darysi… Viską reikia išbandyti. Kitaip sulauksi priekaištų, kodėl to ar ano neišbandei.
Reikia pasakyti, kad Radvilų portretai nebuvo labai tiksliai nutapyti. Portretų, kurie būtų tapyti maždaug tuo metu, kai gyveno Radvilos, išlikę labai nedaug. Populiariausi, kurie Lietuvoje eksponuojami, tai Radvilų rūmų dailininko Gerškės Leibovičiaus tapytų portretų kopijos. Savamokslis dailininkas tapė ne itin tiksliai. Rėmėmės tik pačiomis stambiausiomis jo paveikslų detalėmis. Palyginti pasiūlėme su tyrimu nesusijusiam žmogui, jis neturėjo motyvo sprausti ko nors į numanomus rėmus, pritempti prie spėjimų. Atmetėme tas versijas, kur kaukolė visiškai nesutampa su portretu (akiduobės atsiduria portretų veido vidury ar kur nors ant kaktos).
Kol kas kategoriškų išvadų nedarau, bet apžvelgus visus naudotus tyrimus ir istorikų duomenis, įrodymų, jog tai mūsų įvardytų asmenybių palaikai, manau, pakanka. Buvusios bažnyčios vietoje, po Dievo stalu rasti palaikai tikrai gali būti Lietuvai nusipelniusių, garsių žmonių.
O šiaip tapatybės klausimą dažnai sprendžia ir teismai: jie atsako, ar įrodymų pakanka, kad būtų galima tvirtinti palaikus esant to ar kito individo.
Dabar Radvilų palaikai saugomi Vilniaus universitete ir Mykolo Romerio teismo medicinos institute, tačiau 2009 metais jie vėl turėtų grįžti į Dubingius – savo amžino poilsio vietą.