Kūrybinių idėjų iš kelionių parsivežusi atlikėja klausytojams žada staigmenų
Beveik prieš dvejus metus atlikėja Jurga Šeduikytė išleido savo pirmąjį didelio populiarumo sulaukusį singlą „Nebijok”.
Dabar radijo stotys pradeda groti naują dainininkės kūrinį „Renkuosi žemę” iš antrojo jos albumo „Instrukcija”.
Nors pastaruoju metu Jurgos gerbėjus pasiekdavo žinios, kad atlikėja turi sveikatos problemų, pati Jurga sako, jog visos ligos jau praeityje ir šią vasarą savo gerbėjams žada ne vieną staigmeną.
– Kuo naujasis albumas „Instrukcija” skiriasi nuo ankstesniojo? Kaip kito Tavo muzika per šiuos dvejus metus?
– Naujas albumas yra naujas muzikinis žingsnis. Labai džiaugiuosi, kad jis – šiek tiek kitoks, nei „Aukso pieva”: prisijaukinau savo mintis, jau ne taip bijau laužyti ritmiką ir ieškoti keistesnio skambesio. Nepakitęs išliko dėmesys tekstams – man visuomet svarbu, kad dainos pasakotų, nemėgstu muzikos apie nieką.
– Kaip įsivaizduoji savo klausytoją? Kam skirta Tavo muzika?
– Sunku įsivaizduoti tai, ką jau esi gyvai matęs. Dažniausiai jie sėdi užsimerkę ir kažkur keliauja. Būna tokių, kurie šoka. Būna susikaupusių ar liūdnų. Visi jie yra svarbūs mano muzikos dalyviai nepriklausomai nuo amžiaus ar nuotaikos.
– Kokia lietuviška muzika Tau patinka, o kokios nerastume Tavo fonotekoje?
– Lietuviškos rastumėte, bet jos neklausau. Yra tai, kas įkvepia, dažniausiai tai – kreiva ir keista, bet nuoširdi muzika: „Zero 7”, „Cocteau Twins”, Peteris Gabrielas, Stingas, „Muse”, „Panic at the disco”, Fiona Apl, Emilė Saimon, Nikas Dreikas ir kiti.
– Kaip gimsta Tavo dainos? Ar Tau būtina ypatinga aplinka, nuotaika ir pan.? Kokiomis keisčiausiomis aplinkybėmis sukūrei dainą?
– Keisčiausios aplinkybės būna tos, kai atrodo, kad kurti yra neįmanoma: varginantis trisdešimties valandų skrydis lėktuvu, paskaita, filmas, bažnyčia ar kitos keistos situacijos. Tuomet džiaugiuosi, jei po ranka turiu diktofoną, arba tekina bėgu namo prie kompiuterio – kol garsai iš galvos neišgaravo. Nuotaika būna pati įvairiausia – niekuomet negali žinoti, kada būsi užkluptas. Kūryba yra įnoringa, bet suvaldoma – ilgainiui pripranti prie jos nenuspėjamumo arba išmoksti jai susikaupti tuomet, kai pačiam to norisi.
– Pastaruoju metu daug keliavai. Nemažai laiko praleidai Naujojoje Zelandijoje. Ką davė kelionės, kokių įspūdžių iš jų parsivežei?
– Kelionė yra vienas svarbiausių dalykų. Kartais ji būna vidinė, kartais fizinė. Labiausiai mėgstu keliones, kurios kažką pakeičia. Dėl to Naujoji Zelandija man – viena svarbiausių šalių: kelionė po jos permainingą gamtą daug ką sustatė į vietas, atnešė naujų garsų į muziką, nuramino.
– Kas labiausiai Tave stebina būnant užsienyje?
– Stebina mano pačios reakcijos į aplinką – paaštrėjęs žvilgsnis, atsipalaidavęs ir laimingas vidus, užtikrintumas. Labai gera aplankyti šalis, kuriose žmonės laisvesni nei lietuviai – tuomet pasijaučiu maža, bet svarbia pasaulio dalelyte. Smagu žinoti, kad esi mozaikos stikliukas, savaip koreguojantis pasaulio paveikslą.
– Ar norėtum, o gal ir svarstai tokią galimybę, gyventi ir kurti ne Lietuvoje?
– Pagyventi ir pakurti – mielai. Tai priduotų muzikai naujų spalvų, be to, mėgstu iššūkius ir naujoves. Žinau tik, kad Lietuvos publika ir muzika jai man – pirmoje vietoje.
– Pastaruoju metu Tau teko atšaukti keletą koncertų dėl sveikatos sutrikimų. Ar jau pasveikai?
– Prieš porą savaičių operavo anginą – situacija tikrai turėtų pasitaisyti. Jau pasiilgau koncertų ir grupės balagano kelionių metu.
– Kuo pradžiuginsi savo gerbėjus šią vasarą?
– Šiuo metu radijo stoties „Power hit radio” eteryje sukasi dainos „Fifth season” remiksas, per vasarą ketiname nufilmuoti ir keletą rimtų klipų. Po truputį baigiu rašyti savo pasaką apie žalią katiną ir žaltį, vardu Sliekas. Būkite atviri ir kitoms staigmenoms – visada mėgau būti nenuspėjama.