Latviško kraujo turintis 27 metų dainininkas Voldemaras Petersonas-Kupido, išpopuliarėjęs muzikiniame realybės šou „Dangus-2”, netrukus žada išleisti pirmąjį albumą ne Latvijoje, bet Lietuvoje.
Jaunuolis mano, kad gyvenimas tokioje nesaugioje šalyje kaip Lietuva, kurią kasdien drebina šimtai kriminalinių įvykių, tik dar labiau pažadina jo įkvėpimą naujai kūrybai. Su Kupido kalbėjome apie jo kūrybinį kelią bei neįprastą gyvenimo būdą.
– Kada rimtai pradėjai domėtis muzika?
– Iki 15 metų domėjausi tik piešimu, o kai ėjau Kauno Laisvės alėja ir išgirdau muzikos įrašų prekių parduotuvėje skambant Eltono Džono dainą „Sacrifice”, ta daina mane kažkaip paveikė ir atsirado naujas pomėgis – muzika. Pradžioje grojau būgnais vienoje krikščioniškojo roko grupėje, vėliau nusipirkau gitarą ir pradėjau mokytis groti bei dainuoti, o paskui ir savo dainas pradėjau kurti.
– Ar baigei su muzika susijusią specialybę?
– Nesu baigęs jokių mokslų, susijusių su muzika, visko išmokau pats. Gera praktika buvo, kai keturias ar penkias vasaras iš eilės grojau gatvėje. Grodavau kasdien po aštuonias valandas. Tokia patirtis tikrai suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, taip išlavėjo klausa ir balsas, grojimo įgūdžiai.
– Ar dainas kuri pats?
– Taip, dainas kuriu pats. Ir muziką, ir tekstus. Noriu atskleisti kuo daugiau savo galimybių ir sugebėjimų, be to, savos dainos arčiau širdies.
– Ar didžiojoje scenoje pasirodei tik per muzikinį realybės šou „Dangus-2”?
– Kalbant apie sceną, tai joje ir prieš „Dangų” nemažai buvau pasirodęs įvairiuose renginiuose, klubuose. Taip pat mane kviesdavo ir į privačius vakarėlius pagroti. O scena man kaip geras narkotikas, kurio norisi vis daugiau ir daugiau. Kartą užlipęs ant jos niekaip negali nulipti.
– Gal galėtum įvardyti, kokiam muzikiniam stiliui atstovauji?
– Šiuo metu daugiau orientuojuosi į popstilių, o kurdamas dainų tekstus stengiuosi įžvelgti gilesnę prasmę. Mėgstu labai įvairią muziką, eksperimentuoju. Klausausi labai įvairių stilių muzikos. Mėgstu klausytis atpalaiduojančios, ramios muzikos – dainininkės Enya, grupės „Enigma”. Taip pat neatsisakau ir labai trankios, pavyzdžiui, „Rammstein”. Patinka ir popstiliaus bei klubinė muzika. Mėgstamiausias mano atlikėjas – britų popžvaigždė Robis Wiljamsas.
– Kodėl pasirinkai tokį neįprastą slapyvardį – Kupido?
– 2005-aisiais buvau pastebėtas vieno įtakingo verslininko ir „Bike Show”
(gausiausios baikerių šventės, kurios šou programa – popso ir roko atlikėjų koncertas) pagrindinio organizatoriaus Juliaus Urbaičio. Jis man padėjo įrašyti pirmąją studijinę dainą – „Himnas meilei”. Taip pat reikėjo sugalvoti sceninį vardą, kad būtų kaip pristatyt mane renginiuose ir radijo programose. Tiesiog paėmėm žodį Kupido, arba kitaip – Kupidonas (amūriukas), angeliukas, šaudantis iš strėlyčių į širdis. Šis slapyvardis asocijuojasi su meile.
– Kodėl nusprendei dalyvauti muzikiniame realybės šou „Dangus-2”? Ar tikėjaisi į jį patekti?
– Vadovaujuosi tokiu šūkiu: „Nepraleisk nė vienos progos siekdamas savojo tikslo”. Mano pats didžiausias gyvenimo tikslas buvo tapti žinomu atlikėju. Bandžiau laimę atrankoje į LNK muzikinį projektą „Kelias į žvaigždes”. Vis patekdavau į finalininkų grupę, tačiau toliau nepavykdavo pereiti atrankos. Prieš Naujuosius metus taip pat nenorėjau praleisti progos ir ėjau į „Dangus-2” atrankas. Patekti tikėjausi, nes jei nesitikėčiau, tai ir neičiau. Tačiau patekus į finalą, į pradinę komandą nepatekau. Buvo didžiulė staigmena, kai muzikiniam realybės šou įpusėjus sulaukiau skambučio, kviečiančio prisijungti.
– Kaip manai, kodėl šių metų „Eurovizijos” atrankoje užėmei tik šeštąją vietą?
– Pritrūko gero pasiruošimo ir šou idėjos, nes tai, ką parodėme, buvo daugiau linksma ir truputį padrika parodija, nei geras pasirodymas. Visų pirma mes negavome „superherojų” kostiumų, su kuriais planavome pasirodyti. Teko aprangą nuomotis iš Muzikinio teatro, o ten tik karalių valdymo laikų apranga, tai buvo gražu, bet be minties. Taip pat buvo labai mažai laiko sceniniams judesiams paruošti. Nors komisija mano dainą įvertino kritiškai, tačiau man svarbiausia, kad mus palaikė žiūrovai. Kitais metais stengsiuosi sukurti naują „Eurovizijai” skirtą dainą ir jau paruošti iš anksto gerą pasirodymą ir idėją.
– Ar Tavo meninės sielos nevaržo gyvenimas Kaune, kuris pagarsėjęs ypač dideliu kriminalų skaičiumi?
– Manęs nevaržo, jog gyvenu tokioje šalyje, kur vyksta daug nusikaltimų. Tiesiog yra daugybė ir kitų meniškos sielos žmonių, su kuriais galima bendrauti, dalintis patirtimi. Be to, kai aplink ne viskas auksu žiba, atsiranda geresnis vidinis imunitetas, taip pat įkvėpimas naujai kūrybai.
– Ar nesusilaukei pernelyg didelio dėmesio iš savo gerbėjų po realybės šou?
– Po realybės šou dėmesio tikrai susilaukiau daug. Visada svajojau tai patirti, kai eini gatve ir matai, kai tave stebi, dainuoja tavo dainas. Tai labai geras jausmas. Tiesiog labai išvargina virtualūs pokalbiai internetiniuose portaluose. Daugybė paauglių nori susipažinti, klausia tų pačių klausimų. Nemoku jų ignoruoti, nes prisimenu, kai pats buvau jaunesnis ir kaip norėdavau pabendrauti su kokiais žinomais atlikėjais. Norisi dabar pačiam suteikti tą džiaugsmą vaikams. Tačiau, kai atrašinėjimai trunka nemažą dalį dienos, tai jau pradeda erzinti.
– Ar dabar kur nors koncertuoji?
– Šiuo metu pasirodymų ima daugėti. Nusimato pasirodymai su vienu dideliu koncertiniu turu po Lietuvą. Taip pat susilaukiu pasiūlymų dainuoti ir įvairiuose renginiuose bei klubuose. Dabar daugiau dėmesio skiriu dainų įrašymams. Netolimoje ateityje planuoju išleisti albumą.
– Kaip atsitiko, kad latvis staiga atsidūrė Lietuvos scenoje?
– Šis latvis nuo vaikystės gyvena Lietuvoje. Aš ne grynas latvis – mano mama lietuvė, o tėtis – latvis. Vaikystėje po tėčio mirties su mama gyvenome Rygoje, bet po kiek laiko persikėlėme atgal į Kauną, kur ir gimiau. Čia gyvenam iki šiol.
– Ar tiesa, kad priklausei religinei bendruomenei? Kas paskatino ten nueiti ir kas pastūmėjo išeiti?
– Na taip, teko pereiti per nemažai religinių bendruomenių – nuo krišnaistų iki krikščionybės. Vaikystėje eidavau su mama jos iniciatyva, vėliau mane ir patį pradėjo tai dominti, bet aš niekada nebuvau religinis fanatikas, visą laiką viską logiškai apmąstau ir nepriimu nieko aklai.
– Gal turi kokių didesnių planų, susijusių su muzika? Sieksi karjeros Lietuvoje ar Latvijoje?
– Kol kas pagrindinis mano tikslas – Lietuvos muzikinis verslas, o vėliau matysime. Nenoriu iš karto užsišokti per aukštai. Tiesiog lipu laiptelis po laiptelio.