Medaus gydomosios savybės

Ar medus gydo, ar sveika jį vartoti ir kiek reikėtų suvartoti pasvarstykime plačiau, juk ne visuomet tai, kas gydo ir padeda vienam taip pat tiks ir kitam.

Medus – saldi medžiaga, bičių gaminama iš žieduose esančio nektaro. Surinktas nektaras pasikeičia bitės viduriuose, o vėliau supilamas į korius, kur pilnai subręsta. Nektaras į bičių medaus skilvelį patenka susimaišęs su seilėmis, ir čia nektare esanti sacharozė yra veikiama fermentų ir skyla į gliukozę ir fruktozę.

Medus yra klasifikuojamas į natūralų ir dirbtinį. Natūralus – tai bičių surinktas ir perdirbtas augalų nektaras bei lipčius. Bitės renka nektarą ir lipčių, juos perdirba ir kartu primaišo specifinių bitinių medžiagų. Taigi medus yra gyvūninės ir augalinės kilmės produktas. Pagrindinė medaus žaliava yra žydinčių augalų žiedų nektaras. Lipčius yra saldus skystis, kuris sausu ir karštu oru išsiskiria ant lapų arba kitų žalių augalo dalių lašų pavidalu.

Skirtingose vietovėse pasitaiko skirtingų medaus rūšių. Dažniausiai pasitaikančios rūšys:

Liepų medus – šviesus, geltonas, liepžiedžių kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo, kepenų, inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms;

Aviečių medus – šviesus, stiproko kvapo, naudojamas gydyti peršalimo ligoms;

Kiaulpienių medus – aukso spalvos, kvapnus, kartokas. Gydo kvėpavimo takų uždegimus, padidėjusį skrandžio rūgštingumą, slopina skausmą;

Rapsų medus – baltas arba šviesiai gelsvas, silpno kvapo, kartokas. Vartojamas padidėjusiam skrandžio rūgštingumui mažinti;

Dobilų medus – šviesus, gelsvas, beveik baltas, švelnaus skonio. Naudojamas skrandžio rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti;

Viržių medus – tamsus, geltonas su rusvu atspalviu, stipraus kvapo, kartokas. Naudojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti;

Grikių medus – tamsus, rausvas arba beveik rudas, skonis ir kvapas aštroki. Stiprina organizmą, ramina nervų sistemą, švelnina paauglystės metu atsirandančius skausmus;

Pievų medus – surinktas iš įvairių augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvas.
Turi daug aromatinių medžiagų, B ir C grupės vitaminų. Gydo peršalimo ligas, stiprina organizmą;

Miško medus – aitrus, tamsios spalvos. Kvapas įvairus;

Vaismedžių medus – šviesus, geltonas, malonaus kvapo;

Lipčiaus medus – gali būti dviejų rūšių – augalų arba vabzdžių. Žmogui labai naudingas. Augalų lipčius tamsus, suneštas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Vabzdžių lipčius 2-3 kartus tirštesnis už žiedų medų.

Dirbtinis medus yra gaminamas iš cukraus pridedant natūralaus medaus ir medaus esencijos.

Meduje yra apie 19 proc. vandens ir 81 proc. sausų medžiagų. Daugiausia medus turi angliavandenių. Didžiausią angliavandenių dalį sudaro gliukozė, jos meduje yra apie 34 proc., ir fruktozė (apie 40 proc.). Meduje yra 1,5-5 proc. sacharozės, 5-10 proc. melitozės ir apie 20 proc. kitų sudėtingų cukrų. Meduje invertuotų cukrų, t.y. gliukozės ir fruktozės kiekis priklauso nuo to, iš kokių augalų surinktas medus.
Cukraus kiekiui turi įtakos dirva ir klimato sąlygos bei žiedų amžius. Į žydėjimo pabaigą cukraus kiekis žieduose mažėja. Nustatyta, kad svarbiausius medaus angliavandenius – gliukozę ir fruktozę – žmogaus organizmas daug geriau pasisavina negu sacharozę ir kitus cukrus. Gliukozė iš virškinamojo trakto patenka tiesiai į kraują, o fruktozė virsta gliukoze. Šie angliavandeniai, patekę į žmogaus organizmo audinius, tampa pagrindiniu energijos šaltiniu.
Meduje yra žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio, vitaminų Bl, B2, C, PP ir pantoteno rūgšties.
Vitaminų kiekis yra per mažas, kad galėtų patenkinti žmogaus organizmo poreikius. Tą patį galima pasakyti ir apie azotines medžiagas. Jų meduje yra tik apie 0,3 proc. Iš aminorūgščių meduje yra tik fenilalanino ir prolino, o kitų tik pėdsakai. Taigi medus iš esmės nėra nei mineralinių medžiagų, nei vitaminų, nei baltymų šaltinis. Medus visų pirma yra gana didelio kaloringumo angliavandenių šaltinis. Be to meduje yra fermentų, fitoncidų, kai kurių hormonų, baktericidinių ir aromatinių medžiagų.
Kai kurie žmonės yra alergiški medui. Tada medaus vartoti negalima. Atsargiai ir labai mažais kiekiais medų gali vartoti nutukę asmenys, nes, esant lėtai medžiagų apykaitai, meduje esantys angliavandeniai, kaip ir kiti saldumynai, gali virsti riebalais. Negalima medaus perdozuoti, nes dideli medaus kiekiai gali pažeisti kasos funkciją, todėl sergantieji kasos ligomis turi vartoti medaus mažai, o susirgę cukriniu diabetu, gali jo paragauti tik leidus endokrinologui. Negalima medaus vartoti viduriuojant, nes medus skatina žarnyno peristaltiką, laisvina vidurius.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , .

4 atsiliepimai į "Medaus gydomosios savybės"

  1. Elytė

    Naudingas straipsniukas. Perskaičiau įdėmiai.

  2. =

    o kaip paklaust bituciu,ar tikrai nesumaisytas keleto zoleliu medus?

  3. Diana

    Ačiū Bitutėm. Labai nesąžiningi kai kurie bitininkai, prideda visokių priedų.

  4. Vaidas

    http://www.bitute.xz.lt

    Rasite daug geros informacijos apie biteles, ju produktus, nauda zmogui ir t.t.

Komentuoti: Diana Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.