Vilniaus merui ir Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus urbanistikos-architektūros ekspertų tarybai pristatytas projektas – buvusio Vilniaus Paplaujos priemiesčio vakarinės dalies plėtros vizija. Ekspertų taryba jam iš esmės pritarė.
Istoriniame Vilniaus priemiestyje esanti uždara pramoninė zona bus konvertuojama į gyvenamąją ir daugiafunkcinę teritoriją, atvirą miestui ir miestiečiams. Šis projektas sukurtas kūrybinių dirbtuvių principu, jame derinami skirtingų plėtotojų ir investuotojų veiksmai ir interesai. Šių pokyčių organizatorius – Vilniaus miesto savivaldybė.
Minėta teritorija driekiasi abipus Aukštaičių gatvės. Iš Šiaurės ją supa Vilnia, iš pietų – Paupio gatvė. Šiuo metu ten stovi buvusios „Skaiteks” gamyklos pastatai, „Vilniaus kailių”, „Vilijos” ir kitų įmonių gamybiniai ir administraciniai korpusai.
Plėtojamos teritorijos vakarinė dalis patenka į Vilniaus senamiesčio – Pasaulio paveldo objekto teritoriją, rytinė funkciškai konvertuojamų sklypų dalis patenka į buferinę senamiesčio apsaugos zoną.
Buvusios „Skaiteks” gamyklos plėtros vizijos pradėtos kurti dar 2005 metais. Tuomet ir kilo mintis plačiau pažvelgti į plėtojamą teritoriją, pasitelkti didesnį nuomonių, patirties ir išraiškų spektrą. Beveik prieš metus buvo suburtas autorių kolektyvas – architektai Audrius Ambrasas, Rolandas Palekas, Saulius Pamerneckis, Henrikas Štaudė. Vienas iš pagrindinių kūrybinės grupės tikslų buvo atrasti kryptis, kuriomis miestas šioje vietoje būtų plėtojęsis natūraliai, jei ji nebūtų buvusi atiduota pramonei ir izoliuota.
Sukurta plėtros vizija nusako tik pagrindines užstatymo gaires, kaip toliau turėtų būti plėtojama ši teritorija, atsižvelgiant į reljefą, esamą gatvių išdėstymą, upės vagą, siekiant sukurti jaukias erdves, apžvalgos aikšteles – visa tai, dėl ko mėgstamas Vilniaus senamiestis. Keli nauji tiltai per Vilnią sukurs naujus pėsčiųjų srautus, teritorija taps lengviau pasiekiama ir sujungta su miestu. Svarbiausiu faktoriumi, sąlygojusiu teritorijos urbanistinę raidą iki XX a., buvo Vilnios vaga, kuri būdavo užtvenkiama, sukuriamos atskiros vandens atšakos, kasami kanalai.
Architektė Irena Kliobavičiūtė pažymi, kad šios teritorijos plėtrą ženkliai riboja paveldosauginiai reikalavimai sklypų morfologijai, želdinimo principams, Vilnios pakrančių tvarkymui, funkcijų įvairovei, pastatų aukščiams, užstatymo tankiui bei intensyvumui. Visa tai reikalauja individualaus, ypatingo požiūrio į formuojamą aplinką. Projekte daug dėmesio skiriama medžiaginei išraiškai, stogų formoms. Automobilių statymo problemos sprendžiamos atsižvelgiant į būtinybę saugoti archeologinį sluoksnį.
Pasak architekto Audriaus Ambraso, sukurtas teritorijos plėtros stuburas, kuris neleis jai išsigimti, virsti banaliu daugiabučių kvartalu, bet sąlygos darnią, profesionalią ir šiuolaikišką jos plėtrą.
Teritorija yra suskirstyta į keletą sklypų, kuriuos plėtos atskiros nekilnojamojo turto plėtros bendrovės – UAB „Realtus”, UAB „Walzer”, UAB „Sivysta”, UAB „Mabilta”, UAB „Sermeta”, UAB „Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija”.