Izraelio sirgalių numylėtinis Šarūnas Jasikevičius savo naująjį sportinį sezoną pradės Indianapolyje, JAV.
* * *
Dvejus metus lietuvių krepšininkas, geriausias Europos įžaidėjas Šaras (taip jis vadinamas Izraelyje) žaidė Tel Avivo „Maccabi” komandoje. Tiesą sakant, žinovai mano, kad visus tuos dvejus metus tik jo dėka izraelitai laimėjo Eurolygos čempionate.
Klubo „Maccabi” vadovai jau rado kuo pakeisti Lietuvos sportininką. Tai krepšininkas iš Amerikos Vilas Solomonas. Laikas parodys, ar jis bus lygiavertė pamaina.
Dabar Šarūnas kraunasi daiktus ir ruošiasi išvykti į Ameriką. O galbūt jis jau ten, nes visi mano bandymai rasti jį ir paprašyti interviu mūsų laikraščiui buvo nesėkmingi. Kaip sakoma, per vėlai susigriebta. Viską reikia daryti laiku.
* * *
Tai atsitiko prieš kelis mėnesius. Mudvi su mama sėdėjome nedidelės kavinės Viduržemio jūros paplūdimyje verandoje. Nors vakaras buvo šiltas, aplink nesimatė nė vieno žmogaus. Visi šios įstaigos lankytojai buvo susibūrę patalpoje prie didžiulio televizoriaus. Iš Maskvos buvo transliuojamos finalinės Eurolygos čempionato krepšinio varžybos. Izraelio „Maccabi” žaidė su Ispanijos komanda. Buvo sprendžiama, kas pelnys čempiono titulą. Neišmanydama žaidimo techninių detalių, domėjausi tik rezultatais. Todėl man užteko pro uždarytas duris sklindančių audringų kavinės lankytojų aplodismentų, džiugių šūksnių ivrito kalba ir aiškiai tariamo lietuviško vardo: „Šaras! Šaras! Šaras!”.
„Jeigu Izraelio komanda žaistų su lietuviais, už ką tu sirgtum?” – paklausiau mamos.
Ilgai mąsčiusi ji atsakė: „Ir už vienus, ir už kitus išgyvenčiau vienodai. Norėčiau, kad rungtynės baigtųsi lygiosiomis”.
„Šiandien tau neteks skirstyti savo simpatijų, – pasakiau jai tuomet. – Izraelio sportininkai ir Lietuvos krepšininkas žaidžia vienoje komandoje. Jie artėja prie bendros pergalės.”
Tą vakarą Izraelio krepšinio komanda tikrai tapo Europos čempione. Kavinės lankytojai skirstėsi didžiuodamiesi savąja komanda. O mane apėmė dvigubas pasididžiavimas: ir dėl izraelitų pergalės, ir dėl mano tautiečio Šarūno Jasikevičiaus, kuris padėjo Tel Avivo „Maccabi” komandai laimėti čempionų titulą.
Norėjau susitikti su juo, paimti interviu „Klaipėdos” laikraščiui, sulaukti atsakymų į mane asmeniškai dominančius klausimus: ar yra skirtumas, su kokia vėliava švęsti pergalę, kokia ji šiuo atveju, – Izraelio ar Lietuvos? Taip pat mąsčiau, ar sporte, kaip ir gyvenime, pinigai lemia daug ką, o gal viską, net čempionų titulus? Jeigu sporto klubo savininkas turi materialinių galimybių pasikviesti brangiai kainuojantį profesionalą – bus ir pergalė, jeigu ne – nebus.
Kaip dažniausiai būna, įvairios asmeninės problemos atitolino sumanymą rasti Šarūną Jasikevičių ir su juo pasikalbėti. Tai prisiminiau tik šiomis dienomis, kai, nusipirkusi laikraštį „Jedijot achronot” (pažodžiui – paskutinės naujienos), iš įpročio ketinau išmesti kasdieninį aštuonių puslapių priedą „Sportas”. Netikėtai pamačiau didžiulę jaunos poros nuotrauką, o po ja užrašą: „Šaro karalienė”.
Paantraštė skelbė, kad Lietuvos superžvaigždė ir Izraelyje mėgstamas krepšininkas Šaras savo naująją draugę, buvusią pasaulio grožio karalienę Linor Abardžil, lydi į madų demonstravimą Tel Avive. Puoliau skaityti tęsinį kitame puslapyje. Iš jo sužinojau, jog galiu pamiršti savo ketinimą paimti interviu iš Šarūno Jasikevičiaus: jis jau beveik Amerikoje.
Laikraščio „Jedijot achronot” sporto apžvalgininkas Alonas Raichmanas straipsnyje rašė, kad visi Amerikos nacionalinės krepšinio asociacijos klubai trokšta gauti Jasikevičių ir net nurodo konkrečias sumas, kurias pasirengę jam sumokėti.
„Jedijot achronot” redakcijoje sužinojau sporto apžvalgininko Alono Raichmano telefoną. Paskambinusi prisistačiau. Kolega iš Izraelio tik patvirtino mano versiją, kad beveik nėra vilčių užtikti Šarūną Jasikevičių Izraelyje. Kartu jis geranoriškai pasiūlė pasidalinti paskutinėmis naujienomis apie šį įvykį, kurias jis turės tos dienos vakare.
Alono nurodytu laiku atėjau į Tel Avivo kavinę „Aroma”, esančią netoli jo darbovietės. Parodžiau jam „Klaipėdos” laikraštį, šiek tiek papasakojau apie mūsų miestą. Alonas apie jį nebuvo nieko girdėjęs. Tačiau jis mane nustebino, nes, palyginti su kitais izraelitais, gana daug žinojo apie Lietuvą. Bent jau neklausinėjo, kurioje Rusijos dalyje ji yra ir ar turi savo kalbą.
Taigi Alonas Raichmanas buvo pirmasis man pasakęs: „Šarūnas Jasikevičius ką tik pasirašė kontraktą su JAV nacionalinės krepšinio asociacijos klubu Indianapolio „Pacers”.
Du klubai – „Indiana” ir „Juta” – jam siūlė beveik vienodas sąlygas: 12 milijonų dolerių trejiems metams. „Clivland” Lietuvos žvaigždei buvo pasirengęs sumokėti 14 milijonų dolerių per ketverius metus. Galiausiai „Indianos” prezidentui pavyko prikalbinti Šarūną. Indianapolyje Š. Jasikevičius per trejus metus uždirbs 12 milijonų dolerių ir jam garantuota šeštojo žaidėjo vieta.
Kaip sakė žurnalistas Alonas Raichmanas, o jis tai sužinojo iš Š. Jasikevičiaus agento Dago Neištato, lietuvių sportininko pasirinkimą lėmė ne tik honoraro dydis. Šaras mano, kad iš trijų klubų Indianopolio turi didžiausių galimybių patekti į „playoff” finalą.
„Štai ratas ir užsidarė”, – tokiais žodžiais Alonas Raichmanas ketino baigti savo pasakojimą apie Izraelio sirgalių numylėtinį. Bet aš jo paklausiau: „Ką tai reiškia: ratas užsidarė?” Atsakydamas į šį klausimą, jaunas Izraelio sporto apžvalgininkas, besižavintis Lietuvos sportininku, papasakojo jo istoriją, primenančią pasaką apie Pelenę ar kai kurių Holivudo filmų siužetus.
Būdamas šešiolikos metų Šarūnas Jasikevičius atvyko į JAV, norėdamas ten baigti vidurinę mokyklą. Tačiau užtruko dar kelerius metus, nes, baigęs mokyklą, įstojo į koledžą. Vėliau nusprendė išbandyti laimę NBA, kurios klubai dabar vienas per kitą jam siūlo milijonus. Tačiau anuomet niekas nepriėmė jo, nežinomo jauno krepšininko. Grįžo į Kauną. „Žalgiryje” jam pasiūlė atsarginio žaidėjo vietą. Nesutikdamas su tuo, jis išvyko į Vilniaus „Lietuvos rytą”. Vėliau metus žaidė Slovakijos čempionų Liublianos „Olimpijos” komandoje. Po metų sekė šuolis į Barseloną, kur jis pasirašė trejų metų sutartį. Pastaraisiais metais Šarūnas padėjo Ispanijos komandai laimėti Europos turnyrą. Tačiau, pasak Alono Raichmano, Šarūno santykiai su šios komandos treneriu Sviatoslavu Pesičiumi buvo prasti. Ir jis priėmė Tel Avivo „Maccabi” klubo pasiūlymą, pasirašęs sutartį dvejiems metams – po milijoną dolerių per metus. O dabar Šarūnas, jau superžvaigždė, pateko į Amerikos klubą, apie kurį svajojo būdamas niekam nežinomas.
„Nepažįstu žmogaus, kuriam patarlė „Viskas savo laiku” tiktų taip, kaip Šarūnui”, – atsisveikindamas sakė Alonas Raichmanas. Jis kelis kartus buvo susitikęs su lietuvių sportininku, kalbėjosi su juo. Šarūnas – ne tik Izraelio sirgalių, bet ir gražuolių numylėtinis – moka mėgautis gyvenimu. Tačiau jis nubrėžė aiškią ribą tarp malonumų ir sporto aikštelės. Į treniruotes Šarūnas visada ateina pirmas, o išeina paskutinis.
* * *
Vakar Izraelio televizija rodė iš laimės švytintį Šarūną Jasikevičių. „Aš ilgėsiuosi Izraelio”, – sakė jis. Neabejoju, kad ir Izareliui jo trūks.
Sofija Minina