Su vaikų tarpusavio pavyduliavimo problema susiduria kone kiekviena šeima, auginanti daugiau nei vieną vaiką. Ši problema egzistavo visais laikais, jos šaltinis – vaiko nenorėjimas dalytis tėvų meile ir dėmesiu su kitais.
Naujo žmogaus atsiradimas namuose neišvengiamai sukelia varžytuves dėl „vietos po saule”, tai yra šalia tėvų. Kova gali būti ir akivaizdi, ir paslėpta – kai ji vyksta vaiko fantazijose ir sapnuose.
Kai pavydas slepiamas
Gimus atrajam vaikui, labai dažnai neatpažįstamai pakinta pirmojo elgesys: iki šiol buvęs sukalbamas, staiga jis tampa nepakeliamai kaprizingas. Dažniausiai taip būna tose šeimose, kuriose draudžiama reikšti negatyvius jausmus.
Vaikas gali sapnuoti savo agresyvius veiksmus brolio arba sesers atžvilgiu (kaip jį muša, žaloja ar netgi užmuša). Atsibudęs jis jaučia išgąstį, kaltę, nerimą ir skuba įsitikinti, ar to nepadarė iš tikrųjų. Kartais pavydas pasireiškia ir įvariomis liguistomis būsenomis: vėmimu, odos bėrimu, peršalimo simptomais etc.
Kai vaikas negali atvirai pasakyti apie savo pavydą, jis priverstas tai pranešti susirgdamas. Žinoma, pats jis nepasako tėvams: „Aš pavyduliauju, todėl susirgau”, tačiau psichologų darbo praktikoje ši (pavydo) priežastis išaiškėja labai dažnai.
Prarastos pozicijos
Suprantama, kad vyresnis vaikas, kuris visada jautėsi esąs šeimos „centras” ir kurio poreikius tėvai patenkindavo tuoj pat, reaguoja negatyviai, kai tėvai perkelia dėmesį į kitą vaiką.
Jeigu motina po gimdymo ilgą laiką jaučiasi silpna, jeigu ji serga arba yra depresinės būsenos, vyresniam vaikui būna dar sunkiau įveikti pavydą. Jam gali atrodyti, jog dėl blogos mamos savijautos kaltas kūdikis.
Dažniausiai negatyvias reakcijas pagausėjusioje šeimoje patiria tie vaikai, kurių amžiaus skirtumas – mažiau nei 5 metai. Ypač konkuruoja tos pačios lyties vaikai. Vyresnieji lengviau pakelia „konkurentą”, mat paprastai jau turi interesų už šeimos ribų.
Išklausykite vyresnėlio nuomonę
Vyresnio vaiko paruošimas sesers ar brolio gimimui būtinas. Reiktų pabrėžti, jog šis įvykis liečia visą šeimą, taip pat ir vaiką. Pasistenkite nesuteikti jam per didelių vilčių. Kai kurie vaikai labai nusivilia išvydę, kad lauktasis stebuklas toks mažas ir su juo neįmanoma nei pažaisti, nei pasikalbėti. Paaiškinkite dukrai ar sūnui, kad naujagimiui reikalinga nuolatinė pagalba. Puiku, jeigu vaikui leidžiama pasisakyti, ką jis mano apie būsimą įvykį, dėl ko nerimauja, ko tikisi.
Pasistenkite, kad gimus mažyliui vyresnio vaiko gyvenimas nepasikeistų staiga ir iš esmės. Geriau, kad jo dienos režimo pokyčiai, persikėlimas į kitą kambarį etc. vyktų palaipsniui ir netgi iki naujagimio atsiradimo namuose.
Taip pat svarbu, kad vyresnėliui nereikėtų ilgam išsiskirti su mama. Jeigu yra tokia galimybė, geriau jo neišsiųskite iš namų pas močiutę, tetą, kaimynę ir dar kur, antraip jis gali pamanyti, jog yra nepakankamai geras, protingas ir pan., todėl tėvai jį iškeitė į kitą vaiką.
Nereikėtų nuolat klausinėti vyresnėlio, ar jis myli sesutę arba broliuką. Jis pamanys, jog privalo demonstruoti meilę. Iš tikrųjų jausmai, kuriuos jis išgyvena, – labai prieštaringi, skirtingi įvairiais laiko tarpsniais. Kad atsirastų meilė ir švelnumas, jam reikia laiko.
Parodykite, jog suprantate
Vaikai visada ras pretekstą pavydėti. Jaunėlis piktinsis, kad vyresnysis gali vakarais žiūrėti filmą, išeiti vienas į kiemą pas draugus, o pastarajam atrodys, jog mama labiau rūpinasi mažuoju ir bus nepatenkintas, kad tas namuose neturi jokių pareigų.
Kaip į tai reaguoti?
Kai kuriose šeimose „blogų” jausmų proveržiai draudžiami. Tačiau šito nereikėtų daryti. Daug geriau mokyti vaikus išreikšti juos tinkamomis formomis. Duokite vaikui lėlę, pliušinį meškiną ir pasiūlykite parodyti, kaip jis pyksta. Galima paprašyti nupiešti savo pyktį. Jeigu vaikas agresyviai kalba apie brolį arba seserį, raskite laiko ir pasikalbėkite su juo vienumoje, aptarkite jo jausmus.
Mokykite vaikus atpažinti savo išgyvenimus ir pavadinti juos tikraisiais vardais. Pavyzdžiui, jeigu matote, kaip vyresnysis stumdo jaunesnįjį, neskubėkite jo bausti. Kad vaikas liautųsi, kartais pakanka komentaro: „Dabar tu pyksti ant sesers”. Sriaudžiamajam pasakykite: „Tau skaudu”. Svarbiausia – parodyti vaikui, kad jūs suprantate, ką būtent jis jaučia.
Mylėkite juos skirtingai
Puiku, kai šeimoje egzistuoja taisyklės, nustatančios kiekvienos atžalos pareigas ir privilegijas priklausomai nuo amžiaus. Privilegijos turi būti sudarytos atvirai, kad mažesnieji suprastų, kad jos ateityje jos taps prieinamos ir jiems. Be to, jie turėtų žinoti, jog daugėjant privilegijų, daugėja ir atsakomybės už savo elgesį.
Beje, vaikai kruopščiai seka, kiek laiko kiekvienam iš jų skiria tėvai. Žinoma, jie nesėdi su sekundometru rankose, tačiau puikiai viską jaučia. Vaikas jaučia, ar jūs esate su juo „kūnu ir siela”, ar tik dedatės dalyvaujantis pokalbyje. Pasistenkite rasti laiko ir skirti dėmesio kiekvienam iš vaikų asmeniškai: pasivaikščiokite, pasišnabždėkite, paskaitykite knygą…
Kad ir kaip banaliai skamba, vis dėlto pats geriausias vaistas nuo pavydo yra tėvų meilė. Begalinė, nesąlygiška, skirtinga ir nepakartojama kiekvienam iš vaikų. Nėra jokio reikalo slėpti nuo savęs ir savo mažylių, kad mylite juos skirtingai. Kai kiekvienas iš jų jaus, kad yra mylimas ypatinga meile, priežasčių pavydui bus mažiau.