Būsto kainų augimas Lietuvoje ir Manhetene

Niujorko centre Manhetene per metus butai pabrango 30 procentų – tokią ekstra naujieną pirmosiomis liepos mėnesio dienomis išplatino pasaulinės informacijos agentūros. Toks kainų šuolis Manhetene išsyk patraukė nekilnojamojo turto ekspertų dėmesį, kurie komentavo, ieškojo priežasčių ir vienas per kitą žarstė vis protingesnius argumentus, kodėl taip įvyko.

Ir spėkite, kiekgi dabar kainuoja butai Manhetene? Netgi po tokio šuolio vidutinė kvadratinio metro kaina Niujorko centre tesudaro 970 JAV dolerių, t.y. apie 2900 Lt.

Kai šias kainas palygini su mūsų sostinės, kur 4000 litų už neįrengto buto kvadratą jau yra „normalu”, o prestižiniuose namuose akys raibuliuoja nuo prašomų 8000 litų, pirma mintis – Lietuvoje vis dėlto pučiamas sunkiai pagrindžiamas ir sunkiai suvokiamas „burbulas”. Jau vien palyginus amerikiečių ir lietuvių atlyginimus, nekilnojamojo turto kainų paralelė verčia gūžčioti pečiais, nes nusipirkti butą Manhetene yra pigiau nei Vilniuje? Tiesa, ten niekas gal nestato 50 kvadratų dydžio butų, tačiau dėl to kainose logikos daugiau neatsiranda. Iki šio pabrangimo, pernai, vienas kvadratinis metras Manhetene kainavo vos 762 dolerius, t.y. apie 2310 Lt. Pigu, pasakytų lietuviai.

Lietuvoje jau ne vieneri metai butai brangsta po 40 proc. kasmet. Tai aiškinama butų stygiumi, gerėjančiu pragyvenimu, didėjančia perkamąja galia ir itin palankiomis būsto kreditavimo sąlygomis. Ažiotažą ir masinę psichozę per viešuosius ryšius dar nuolat kaitina ir tam tikros interesų grupės – pradedant statybos kompanijomis ir baigiant bankininkais, norėjusiais žūtbūt išjudinti dar prieš keletą metų miegojusią būsto kreditavimo paslaugų rinką. Dabar gyventojai kaip pašėlę skolinasi iš bankų – birželio pabaigoje būsto paskolų portfelis sudarė 4,6 milijardo litų ir buvo 33 proc. didesnis nei metų pradžioje. Šiemet būsto paskolų išduota 77 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu.

Kai kurie ekspertai ir skolų išieškotojai prognozuoja, jog smagus gyvenimas skolon gali skaudžiai trinktelti kitu galu – daugės žmonių, kurie dėl neįvertintos rizikos ar netekę gerai apmokamo darbo nebegalės grąžinti bankams skolų. Bankininkai gi teigia, kad Lietuvoje įsiskolinimo našta, palyginti su pajamomis, tesudaro 20 proc. Tai esą smulkmena, palyginti su užsieniečių skendėjimu skolose – prancūzai prasiskolinę iki 80 proc., o aristokratiškieji anglai, mūsų supratimu, jau turėtų būti plikbajoriai – jų skolų našta sudaro net 130 proc., t.y. gerokai viršija disponuojamas pajamas. Taigi bankininkai formuoja nuomonę, jog gyventi skolose – jokia tragedija ir anokia gėda, taip priimta visame pasaulyje.

Tačiau būsto kainų augimas Lietuvoje sparčiai lenkia pragyvenimo lygio didėjimą. O būsto paskolos auga daugiau nei vidutinis darbo užmokestis.

Kuo tikėti – ar tais ekspertais, kurie tikina, jog būstai dar 20 metų brangs po 5-10 procentų kasmet, ar tais, kurie įspėja, kad „burbulas” jau išsipūtė iki pavojingos ribos ir gali sprogti?

Ko gero, teisingiausia vadovautis principu, jog skirtingas prognozes lemia skirtingi interesai. Būstų statytojai ir pardavėjai suinteresuoti, kad kainos ir toliau kiltų, bankininkai – kad žmonės nebijotų imti paskolų, nekilnojamojo turto agentai – kad nuo aukštesnių kainų gautų didesnius komisinius. Ar kas nors yra suinteresuotas, kad kainos mažėtų? Net ir pirkėjai šiuo metu nesidera, nes optimistiškai tiki, kad po metų ar dvejų vis tiek būstą ar žemę parduos brangiau.

Kad ir kaip būtų rytoj, tačiau investicijos į nekilnojamąjį turtą buvo saugiausios bei atsiperkančios su didžiausiu kaupu. Jokie indėliai banke, jokie perspektyviausi akcijų fondai nepasiūlys ir neuždirbs bent 100 proc. pelno. Žemė Kaune, prieš penkerius metus kainavusi tūkstantį dolerių už arą, šiuo metu jau parduodama po 30 tūkstančių litų už arą. Kuri kita investicija gali atnešti 1000 procentų pelno?

Žinoma, tai panašu į „burbulą”. Galbūt jis niekada ir nesprogs, nes nei būstas, nei žemė vakar niekada nekainavo mažiau nei kainuoja šiandien.

Audronė Kanapickienė