Eidama per gyvenimą, ji klupo, tiesėsi ir vis dainavo. Dainavo širdimi, nes tik taip gali dainuoti tikras artistas.
Karlas Gocis, italų dramaturgas, kartą rašė: „Visos artistės padarytos iš meilės tešlos”. Dukart pakėlusi skyrybų skausmą, kažkada ji tvirtino: „Trečio karto nebus”. Bet meilė, atverdama duris į gyvenimo renesansą, jai iškrėtė dar vieną pokštą.
„Šio mėnesio antroje pusėje devynerių metų gimtadienį švęsiantį anūkėlį Antaną vis mokau, jog moterį reikia mylėti, gerbti, saugoti. Visa tai aš šiandien turiu, – šypteli. – Vyras Igoris man siųstas dangaus. Tokį jį ir įsivaizdavau slapčiausiose savo svajonėse…”
Daugiau nei trisdešimt metų atidavusi scenai, Birutė Petrikytė jau penktus metus iš eilės organizuoja Palangos festivalį, kuriame tarptautinė komisija renka šlagerių karalių ir karalienę (2002 metais šlagerių karaliene buvo išrinkta pati B. Petrikytė. – Aut. past.) bei gražiausiai dainuojantį duetą.
Ar jau spėjote pailsėti po festivalio?
Dar ne. Suorganizavusi tris festivalius maniau, jog daugiau nieko nebedarysiu – neįmanoma, sunku, nuostolinga. Bet pailsėjusi supratau, kad reikia eiti į priekį. Jei nepasisekė šiais metais, pavyks kitais.
Pasibaigus šių metų festivaliui, jau mąstau, ką darysiu 2006-aisiais. Dabar gyvenu Klaipėdoje. Svarstau, gal iš Palangos festivalį perkelti į uostamiestį.
Klaipėdietišką publiką bus sunku suvilioti mokamu pramoginės muzikos festivaliu. Esame išlepinti nemokamais Jūros šventės renginiais, džiazo festivalio koncertais.
Bet pabandyti reikia! Palangos festivalį irgi pradėjome nuo nulio. Bet šiandien esame stipresni – suburta gera komanda.
Kodėl užsikrovėte organizacinius festivalio rūpesčius?
Visada mėgau padėti žmonėms, kurie organizuodavo koncertus. Pastebėjau, jog man irgi sekasi organizuoti. Be to, kaskart noriu sutikti naujų žmonių – bendraminčių, patarėjų, – su kuriais galėčiau eiti į priekį. Esu Dvynys – bendravimo ženklas. Noriu būti tarp žmonių.
Kitas dalykas, ne paslaptis, jog man jau – ne 20 metų. Nežinau, ar ilgai dar dainuosiu scenoje. Lietuvos rinka maža. Nors ir išleidžiu dainų kompaktus, įdainuoju naujus kūrinius, bet šios veiklos man neužtenka.
Kuo skiriasi šiandieninės popmuzikos žvaigždės nuo jūsų, vyresniosios kartos, scenos artistų?
Jaunieji dainininkai turi prodiuserius, dirbančius už juos ir iš jų padarančius tai, ką nori. Scenoje yra tokių jaunuolių, kurie nepažįsta natų. Bet yra ir daug žadančių.
Jei prisiminsime 1970-uosius, kai dainuoti pradėjo mano kartos dainininkai, į sceną lipdavo talentingi, muzikuoti mokantys žmonės, kuriuos kviesdavo į Valstybinę Filharmoniją. Jaunus talentus ugdydavo ansamblio vadovai. Po trijų mėnesių repeticijų mūsų darbo įvertinti ateidavo profesionali komisija – kompozitoriai, tekstų autoriai, Filharmonijos vadovai. Jie ir spręsdavo, ar leisti kolektyvą koncertuoti po Lietuvą. Jei neatitikdavome „standartų”, repeticijos užsitęsdavo.
Negaliu skųstis – ir mes turėjome tą euforiją – gėlės, perpildytos salės. Bet mes neturėjome tikslo iš dainavimo pasipelnyti ar pralobti. Kaip ir visi, gaudavome algą. O šiandien atlikėjas už kelias sudainuotas dainas paprašo 2000 Lt honoraro.
Jei atsirastų prodiuseris, siūlantis savo paslaugas, ar sutiktumėte dirbti su juo?
Nežinau. Lietuvoje žmonės mane pažįsta – koncertais galiu pasirūpinti pati. Jei tai būtų pasaulinio garso įrašų studija, žinoma, sutikčiau, – juokiasi. – Bet tai – utopija.
Kaip suprasti, jog atėjo laikas, kai į sceną lipti jau nebedera?
Lipdama į sceną, draugų ir artimųjų klausiu nuomonės. Bet visada atsiranda tokių, kuriems nepatinku. Kitaip ir būti negali. O ribą, kai man į sceną lipti jau nebederės, pajausiu, suvoksiu natūraliai.
Esu labai kritiška savo išvaizdai. Norėčiau, tarkim, numesti 10 kilogramų. Bet šiandien džiaugiuosi, kad dar turiu klausytojų. Kol jų bus, tol dainuosiu.
Jei esate kritiška savo išvaizdai, vadinasi, labai ja rūpinatės.
Taip. Prieš koncertus valgau tik salotas, vaisius. Labai riboju maistą. Nežinau, kaip atrodyčiau, jei valgyčiau viską iš eilės.
Ar buvo gyvenime akimirkų, kai pasijautėt pavargusi nuo visko – nuo privalėjimo atrodyti gražiai, scenos, dainavimo?
Žinoma. Man, kaip ir visoms moterims, „užeina”, – juokiasi. – Bet po pusdienio praeina. Džiaugiuosi, kad turiu vyrą. Jei ne jis, šiandien gal nedainuočiau. Be to, turiu ir Andželiką. Kartais, kai liūdna, ji guodžia: „Mama, kodėl verki? Gali nieko nedaryti. Turim televizorių, kriskim į lovą ir žiūrėkim. Keletą kartų per savaitę pakoncertuosim ir užteks. Daugiau nieko nereikia.” Susimąstau – ji kalba teisingai. Bet man ne to reikia! – juokiasi.
Ar visą gyvenimą tokia ir buvot – nenustygstanti, kažko ieškanti?
Buvau visokia. Pradėjusi dainuoti Filharmonijoje, visada svajojau apie nesudainuotą dainą. Po to pralėkė 10 metų… – susimąsto. – Buvo laikas, kai suabejojau savim ir savo, kaip dainininkės, gabumais. O scenos žmogui tai labai negerai. Jei nekuri, nedainuoji, žmonės tave pamiršta. O kai nori grįžti į sceną, būna labai sunku.
Bet jūs grįžote, ir net su dukra.
Andželikai dainavimas – kaip hobis. Ji turi kitą darbą. Yra neišnešiotų kūdikių skyriaus seselė. Dirba Kauno klinikose.
Pirmą kartą su dukra dainavome prieš 10-15 metų. Mūsų gyvenimo keliai labai panašūs – ir ji, ir aš nuo tėvų slėpėme, jog pradėjome dainuoti. Bet po kiek laiko, nepakeldama melo, ji prisipažino ir pakvietė mane ateiti jos paklausyti – ar ji galinti dainuoti, ar ne.
Išklausiusi jos dainą, pasakiau, kad gali, bet laikas parodys. Jei ji nebūtų norėjusi, manau, nieko ir nebūtų dariusi. Man, mamai, malonu stebėti ją bėgančią, viską darančią tik savo jėgomis, kovojančią. O ta kova – labai sunki. Žiūriu į ją ir viską suprantu. Bet gyvenimas toks ir yra – vieni tave myli, kiti nekenčia, treti apkalba, ketvirti gerbia. Gyvenimas – vienintelis ir nepakartojamas. Dėl to ir verta gyventi.
Ar esate griežta močiutė?
Ne. Su Antanu bendrauju kaip su suaugusiu. Jis mane vadina „mamu”. Sako: „Mamu, tu labai įdomi”. Aš filosofuoju, pasakoju jam apie meilę, apie tai, jog reikia neskubėti išsirinkti sau artimą žmogų. Mano gyvenimas buvo pilnas ieškojimų, todėl savo anūkui noriu įdiegti, kad turėtų vieną moterį, kurią gerbtų, mylėtų, saugotų, sakytų jai komplimentus, būtų ištikimas.
Po truputį jis tai suvokia ir įsisąmonina. Kai Andželika namo grįžta po naktinės pamainos, Antanas apie 12 val. išverda kavos, sutepa sumuštinį ir pasibeldžia į miegamojo duris. Klausiu jo: „Antanėli, kur tu”? Atsako: „Mamai pusrytėlį nešu”. Manau, jog Antanas bus geras vyras savo moteriai.
Tai, ko mokote savo anūką, jūs pati ilgitės?
Visa tai aš dabar turiu. Išsiskyrusi pirmą ir antrą kartus, sakiau, jog daugiau netekėsiu. Bet žmonės sutverti gyventi dviese. Jei tau lemta turėti antrąją pusę, tai tu ją ir turėsi. Esu tikintis žmogus. Manau, jog artimo žmogaus suradimas – Dievo dovana. Jei nerandi, vadinasi, nenusipelnei. Reikėjo laiko, kad gaučiau tai, ką turiu šiandien – dvasinę ramybę, meilę ir pagarbą.
Ar trečiosios vedybos jums buvo iššūkis?
(Atsidūsta.) Žinoma, galėjome nesituokti, bet visuomenė nori matyti susituokusias poras. Pirmadienį buvo šešeri metai, kai mes esame kartu. Tas laikas, atrodo, prabėgo kaip viena akimirka. Jaučiausi pakiliai, kai man pasiūlė tekėti.
Ar gyvenime daug sutikote jums priešiškų žmonių?
Nedaug. Nemėgstu kivirčytis, nemėgstu konfliktuoti. Supratau vieną dalyką – žmonių teisti negalime. Mums ši teisė neduota. Nejaučiu pagiežos man priešiškiems žmonėms. Jie man gyventi netrukdo. Visada ieškau kompromiso. Jei žmogus nebando to daryti, man nieko nebelieka, kaip tik nusigręžti ir nueiti. Jei atvirai, nenoriu apie tai net mąstyti ir kalbėti. Aplinkui – labai daug gerų žmonių, gerų darbų, gerų idėjų.
Ar žmogui, kuriam daug duota, daug ir leidžiama?
Nemanau. Daug žmonių mane pažįsta, bet tai nereiškia, jog galiu daryti, ką noriu. Esu paprastas žmogus. Kai einame su Igoriu, jis pastebi, kaip žmonės mus palydi akimis. Aš to jau nebematau. Man atrodo, kad esu tokia pat masė, kaip ir visi kiti. Man dabar svarbi meilė, kurią turiu. Ji veikia kasdienius dalykus, todėl atrodo, kad labai daug ką galiu padaryti.
Auksė Bogužaitė
„Vakarų ekspresas”