Ritualinė savižudybė pagal A. Zuoką

Krikštatėvis jam sakė: „Išeik, kol nevėlu, išeik, kol dar galėsi grįžti!”. O jis ką? Nusišluostė rankas į prezidento mundurą ir dabar meta iš partijos visus, kurie mano, kad taip elgtis – blogas tonas.

Iš partijos metami visi neištikimieji kietaširdžiai, nesuprantantys gilių dvasinių ir materialinių priežasčių, dėl kurių Liberalų ir centro sąjungos lyderis tiesiog negali elgtis kitaip.

Dvasines priežastis jis su žmona jau keliskart išpasakojo laikraščių puslapiuose: sunki Artūro vaikystė, neprivalgymas, širdies šilumos stoka susidūrė su Agnės „princesiškais” poreikiais ir įskėlė tą kibirkštį, kurios negali užgesinti joks krizinių viešųjų ryšių biudžetas (na, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šįkart, panašu, tas biudžetas ypač mažas, nes reikia prisidurti iš miesto pinigų).

Materialinės priežastys – dar sudėtingesnės, nes dideli poreikiai labai kertasi su menkais Artūro-verslininko talentais. Taigi norint plaukioti jachta, vasaroti viloje prie Viduržemio jūros, pirkti po kelis automobilius vienu metu ir kaupti nekilnojamąjį turtą Vilniaus senamiestyje, tenka aptarnauti svetimus verslus. O juk tai – nuobiros, todėl reikia būti la-a-a-bai paslaugiam, kad tų nuobirų susikauptų pakankamai daug. Tiek, kad per kadenciją ir verslo skolos išnyktų, ir santaupų atsirastų emigruoti ne tik į Varšuvą, bet ir dar toliau.

Turiu nuojautą – nebeilgai mums liko laiko mėgautis A. Zuoko kompanija. Oi, neilgai… Politinės ateities, kuria taip rūpinosi Valdas Adamkus, jis jau neturi. Patys pagalvokite – kas turi tokią ilgą ranką, kuri pasiektų Artūrą, nukritusį į patį nepopuliarumo dugną – pas Vytautą Landsbergį? Tokias ilgas rankas turi tik visokios specialiosios tarnybos, bet ir joms išlaikyti tokį brangų bendradarbį būtų per skaudu. Neliktų net sąvaržėlėms.

Taigi artėjant rinkimams arba – pakartotiniam „abonento” bylos nagrinėjimui, teks Artūrui pakuotis daiktelius ir kraustytis į apylinkes, kuriose nuo savo teisėsaugos slapstosi Rusijos „-ovičiai”. Manau, kad jis tai padarytų ir dabar – pabėgtų iš tos nedėkingos Lietuvos. Tik dabar dar bėgti negalima, nes reikia įvykdyti visus įsipareigojimus. Neįvykdys ir neturės ramybės niekur. Viduržemio jūros pakrantėje jo neieškos tik Lietuvos teisėsauga. Neieškos dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių neieškojo Gintaro Petriko – per daug jų ten susigrūdę toje vienoje „juodojoje buhalterijoje”. Tačiau kiti kreditoriai nebus tokie bailūs, nes jeigu tu vieną brangų ir žadėtų paslaugų nesuteikusį valdininką paleisi bastytis po pasaulį, tai tokių atsiras ir daugiau. Precedentas!

Taigi dar pusmetį, o gal ir metus A. Zuokas stengsis išsilaikyti valdžioje ir sutvarkyti visus nebaigtus reikalus. Užpirks miestui „Rubikono” paslaugų ateinančiam dešimtmečiui, sutvarkys žemės reikalus ir t.t., kad tik pats galėtų netrukdomas naktinių skambučių ištiesti kojas užsieniniame pajūryje.

Tačiau prieš tai kojas išties Liberalų ir centro sąjunga, kuri savo lyderiui dabar turi suteikti paskutinę paslaugą – pabūti priedanga. Tokiai nelengvai misijai partija turi būti vieninga kaip darbininkas ir valstietė ant Žaliojo tilto. Jokie Gentvilai, Glaveckai, Auštrevičiai ar Grubliauskai – žmonės, kurie naiviai mano, kad partija neturi susinaikinti kartu su savo lyderiu – neturi darkyti propagandinio įvaizdžio.

Galima dar naiviau paklausti, o kas bus su partija, kai A. Zuoko neliks (o jo tikrai neliks)? O gi nieko neliks. Neliks net to liberaliųjų radikalų diskusijų klubo, kuris buvo liberalų partija iki tol, kol jau panižo gauti valdžią. Bus tik pavadinimas, jungiantis lėčiausiai mąstančius Lietuvos politikuojančius vyrukus.

Rūta Grinevičiūtė

„Vakarų ekspresas”