Kompleksinius tyrimus atlikę mokslininkai teigia beveik neabejojantys, jog Dubingių piliavietėje Molėtų rajone surasti palaikai yra 16-jame amžiuje Lietuvos kunigaikštystėje gyvenusių didikų Mikalojaus Radvilos Rudojo, Mikalojaus Radvilos Juodojo bei kitų šios garbingos šeimos narių.
Anot archeologų, istorikų ir antropologų, 2004 metais archeologinių kasinėjimų metu buvusios Dubingių evangelikų-reformatų bažnyčios vietoje surastoje kapavietėje, be dviejų minėtų Radvilų, taip pat buvo palaidota Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona Elžbieta Šidlovecka, Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus Mikalojus, jo vaikaitis – Jonušas Radvila – bei marti – Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona Ana Sobkovna. Dar vienos rastos kaukolės tapatybės nustatyti nepavyko.
Kaip pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje pasakojo Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas Rimantas Jankauskas, šias išvadas leidžia daryti atlikti istoriniai, archeologiniai, cheminiai palaikų tyrimai.
Kaip teigė mokslininkas, tarp surastų palaidojimų tik viena moteris, kaip rodo antropologiniai tyrimai, yra gimdžiusi daugiau nei 1-2 kartus. Būtent istoriniai duomenys rodo, kad vienintelė iš Radvilų žmonų, kurios laidotos Dubingiuose, Mikalojaus Juodojo žmona Elžbieta Šidlovecka turėjo keturis sūnus ir keturias dukras. Tai, kad ji daug kartų gimdė, patvirtino ir dubens kaulų tyrimai.
„Atliekant tyrimus buvo nustatyta ir vieno portreto, saugomo Stokholmo nacionalinėjė galerijoje, tapatybė. Buvo manoma, kad tai Anglijos karalienės Elžbietos I portretas, vėliau švedams kilo abejonių, pasikonsultavus su kai kuriais Vokietijos specialistais, nuspręsta, kad tai greičiausiai Elžbietos, bet ne pirmosios, o Radvilienės portretas”, – pasakojo R.Jankauskas.
Taip pat buvo žinoma, kad Mikalojus Radvila Juodasis buvo gana apkūnus, sirgo podagra, nuolat skundėsi dideliu dantų skausmu. Tuo tarpu pagal vieną archeologų rastą kaukolę mokslininkai nustatė, kad prieš mirtį jam buvo iškritę keli krūminiai dantys. Anot amžininkų, prieš mirtį Radvila Juodasis visą kūną išsitepė gyvsidabrių, kad palengvintų jį kankinusį sąnarių skausmą, todėl tyrimu metu buvo ieškota gyvsidabrio pėdsakų. Radvilą Juodąjį kankinusias ligas patvirtino ir mokslininkų nustatyti kaulų pakitimai.
Siekiant nustatyti rastų palaikų tapatybes, atlikti kaukolių bei portretų sulyginimai.
„Buvo tikslinami istoriniai duomenys, važiuota į Varšuvos archyvus rinkti duomenų, buvo atlikti detali portreto analizė, atlikti detalūs kaulų tyrimai. Tačiau iš esmės tai nieko naujo nedavė”, – sakė R.Jankauskas. Tuomet, anot, jo buvo nuspręsta atlikti ir DNR tyrimus.
„Buvo naudojama technologija mitochondrinei DNR iš kaulų išskirti. Deja, šiam tikslui mitochondrinė DNR nelabai tinka, nes ji perduodama tik motinos linija, iš motinos jos vaikams, o vėliau tik dukterys perduoda sekančiai kartai. Radvilų giminė, visa jų geneologija, eina vyriškąja linija”, – sakė R.Jankauskas.
Anot jo, DNR tyrimus apsunkino ir palaikų suirimas, mėginių užteršimo rizika, giminystės nustatymas.
„Turint dabartinę geneologiją, iki šiol gyvena Radviklo Juodojo palikuonys, 12 – 13 karta. Tokiu atveju giminystę atsekti pakankamai sunku ir ją įrodyti pakankamai sudėtinga, nebent atsektum genetinę anomaliją kokią nors, kuri eitų iki šių dienų”, – teigė R.Jankauskas.
Anot jo, Lietuvoje pavyko DNR išskirti iš šlaunikaulių, patvirtinta, jog genetiškai nustatyta lytis sutampa su antropologine, be to, pavyko išskirti grynąją vyriškąją DNR. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog rezultatai nepatikimi.
„Mūsų kolegos iš Vroclavo pasiūlė išskirti iš dantų, kur užterštumo rizika menka. Išskyrimas buvo gana geras. Duomenys buvo sulyginti su giminaitės Marijos Anos Radvilaitės DNR. Visgi paaiškėjo mažiau, nei tikėtasi”, – sakė R.Jankauskas.
Pasak Kultūros paveldo departamento direktoriaus Albino Kuncevičiaus, šiuo metu ką nors daugiau padaryti nebegalima, o surinktų įrodymų visiškai pakanka.
„Žinant, kas darosi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, vargu, ar ką galima dabartinėje situacijoje padaryti daugiau. Istoriniai, archeologiniai, cheminiai tyrimai sutampa. Jei iki šio buvome tikri 75 proc., tai dabar esame tikri daugiau kaip 75 proc.”, – sakė A.Kuncevičius.
Anot R.Jankausko, paklaidos galimybės iki galo atmesti negalima.
„Visada lieka tam tikras rezervas. Galutiniai rezultatai paaiškės, kai bus iki galo ištyrinėta visas Dubingių piliavietės plotas. Visada lieka tam tikras nerimas. O gal sakysime, Radvilų palaikai buvo paslėpti kitur”, – sakė R.Jankauskas.
Kaip pastebėjo A.Kuncevičius, tai, jog rastų palaikų tapatybių negalima patvirtinti 100 proc., nesumenkina pačio atradimo svarbos ir reikšmės.
„Lietuvos istorijoje mes nelabai žinome, kaip formavosi ir kur iškilo pačios garbingiausios giminės, tai šiuo atveju Dubingiai, be visos ankstesnės istorijos, – neabejotinai Radvilų tėvonija. Jie taip ir vadinosi Dubingių ir Biržų kunigaikščiai. Visos tolimesnės atšakos kilo iš čia. Be jokios abejonės, surasta kapavietė su pačiais garbingaiusiais bent jau 16 amžiuje mūsų istorijos žmonėmis. Atradimas yra visiškai unikalus”, – sakė A.Kuncevičius.
Šiuo metu Radvilų palaikai saugomi Vilniaus universitete bei Mykolo Romerio teismo medicinos institute, tačiau 2009 metais jie vėl turėtų grįžti į Dubingius.
„Bus sutvarkyti bažnyčios pamatai, ne atstatyti, o sutvirtinti, ir Radvilos, pasirinkę savo amžino poilsio vieta Dubingius, bus ten garbingai palaidoti”, – sakė A.Kuncevičius.
Molėtų rajone esanti Dubingių piliavietė – viena didžiausių piliaviečių Lietuvoje. Nuo 16 amžiaus tai buvo Radvilų šeimos rezidencija. Radvilos vadinosi Dubingių ir Biržų kunigaikščiais, nes vieninteliai turėjo kunigaikščių titulą.
Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584) ėjo aukštas etmono pareigas, garsėjo kaip karvedys. Ulos mūšis (1564), kai buvo išblaškyta dešimteriopai skaitlingesnė Rusijos caro Ivano Rūsčiojo kariuomenė, išgarsino Radvilos Rudojo vardą Europoje. Mikalojus Rudasis visuomet gynė Lietuvos savarankiškumą. Liublino seime 1569 metais dalyvavo kaip vienas LDK delegacijos vadovų ir nepasirašė unijos akto.
Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565), Rudojo pusbrolis, buvo LDK maršalka, kancleris, Vilniaus vaivada. Derybose su Lenkija reikalavo, kad didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje, nesutiko su unijos projektu. Jis buvo vienas galingiausių Lietuvos kanclerių, buvo labai gerbiamas – pavėlavus Juodajam į senato posėdį, Žygimantas Augustas sveikindamas jį atsistodavo.
Abu Radvilos rėmė reformacijos idėjas, daug padarė reformacijos labui – kūrė reformatų mokyklas, statė bažnyčias.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Radvilų giminė iškilo 16 amžiuje. Turtinga ir įtakinga ji buvo iki 17 amžiaus antrosios pusės, savo vaidmens politiniame ir kultūriniame šalies gyvenime neprarado ir vėliau – ligi pat 18 amžiaus pabaigos. Radvilos turėjo dideles žemių valdas, šimtus dvarų. Gausus turtas leido laikyti atskirą kariuomenę, pajėgesnę kartais už viso krašto.
Pazystu toki Radvila 😉 😯