Neišsigąskite, jei per karščius jūsų šuo ar katė elgiasi neįprastai – mažai juda ir atsisako ėsti.
Adinamiškas elgesys vasarą gyvūnams būdingas.
Šunys
Normali šuns kūno temperatūra – 39 laipsniai, tad per karščius jis mažiau juda. Noras ėsti karštomis dienomis irgi sumažėja. Tad nekeista, kad vidurdienį keturkojis gali sukti nosį net nuo didžiausio gardumyno cukrinio kaulo. Vasarą reikėtų pakeisti šėrimo režimą. Neverskite šuns ėsti įprastu laiku. Tai pasakytina ir apie šuniukus. Pasiūlykite dubenėlį ėdalo vėliau vakare, kai karštis atslūgs, ir pamatysite, kad augintinio apetitas niekur nedingo.
Veterinarai tvirtai įsitikinę: gyvūnas turi gauti subalansuoto ėdalo – ir gatavų mišinių, ir konservų. Kadangi karštis sukelia žarnyno toksines infekcijas (salmoneliozę, botulizmą ir kitas), būtina griežtai laikytis elementariausių higienos taisyklių. Neretai mylimas keturkojis vaišinamas iš turgaus ar parduotuvės nupirktu karštu vandeniu nenuplikytu mėsos gabalu. Kad ir kaip gražiai mėsa atrodytų, prieš duodant šuniui ją reikia atitinkama apdproti.
Jei šuo gauna mėsos, košės, rūgštaus pieno produktų, jis juos turi suėsti per pusvalandį. Ėdesio likučius būtina išmesti. Jokiu būdu negalima palikti liekanų dubenėlyje – atseit suės vėliau. Infekcijos nesnaudžia!
Atsiradusį aitrų augintinio kvapą dauguma linkę sieti su karščiais – suprakaitavo šuo, nieko baisaus. Tačiau gyvulio kvapas atsiranda tada, kai kyla sveikatos problemų. Per karščius paūmėja lėtinės septinės ligos: gimdos uždegimai, inkstų ligos, lėtinis cistitas, mitralinis nepakankamumas bei kitos širdies patologijos.
Daugelis šunų savininkų vasarą neturi kur palikti augintinių, tenka juos vežtis į keliones. Beje, jei šuo serga kai kuriomis odos ligomis, poilsis prie jūros jam labai naudingas, gydantis sūrus vanduo sausina šlapiuojančias žaizdeles. Dėl augintinio kailio jaudintis nereikia: jei šeriama teisingai, nieko bloga nenutiks.
Kas kita stovinčio vandens telkiniai: kartais šuniui juose išsimaudžius atsiranda niežulys, paūmėja pūlinės ligos, drematofitas, apninka erkės. Neleiskite šunims maudytis ten, kur stovintis vanduo. Jei vis dėlto nesugebėjote augintinio sulaikyti, grįžę namo nuveskite į vonią ir perliekite vandeniu po dušu.
Šuns šiluminio smūgio požymiai: padažnėjęs kvėpavimas, apatija, vangumas, padidėjusi kūno temepratūra (40 laipsnių). Nedelsiant reikia sudrėkinti augintinio kailį, ant pakaušio uždėti šlapią rankšluostį ir kuos skubiau vežti pas veterinarą. Beje, sausa šunelio nosis dar nereiškia, kad jis susirgo. Bet jei nosies kraštai tapo panašūs į pemzą, jau reikia apsilankyti klinikoje.
Katės
Viskas priklauso nuo veislės, tačiau daugumos murklių optimali kūno temperatūra – 24-26 laipsniai. Katės prastai jaučiasi, jei joms tenka kęsti didelį karštį ir tvankumą. Taip būna kambariuose, į kurių langus daugiau nei pusę dienos plieskia kaitri saulė, uždarytuose automobiliuose.
Nuo šiluminio smūgio katės kūno temperatūra gali pakilti iki 41 laipsnio. Gyvūno žvilgsnis pasidaro bereikšmis, jis guli išsitiesęs, sunkiai kvėpuoja, pulsas padažnėja, liežuvis iškištas, teka seilės, kartais katė vemia ar praranda sąmonę. Pavojingiausia, kad nuo perkaitimo gali sustoti širdis bei kvėpavimas.
Jei matote, kad jūsų katei bloga nuo karščio, panardinkite ją minutei į šaltą vendenį (galva turi likti virš vandens) ar gausiai apliekite kūną šaltu vandeniu (tik ne galvą). Katei prie galvos pridėkite ledo ar šaltą kompresą (laikykite 3-5 minutes). Pasiūlykite palakti vos vos pasūdyto vandens, bet per jėgą negirdykite.
Į šaltą vandenį katė nardinama norint sumažinti kūno temperatūrą. Jei tai neįmanoma, kuo plačiau atverkite langus, kad susidarytų nors kiek skersvėjo, įjunkite ventiliatorių ar, blogiausiu atveju, pavėduokite gyvūnėlį vėduokle. Pridėkite pūslę su ledais, snukutį nuprauskite šaltu vandeniu. Paprastai tokių priemonių pakanka, kad gyvūnėlis atsipeikėtų. O tada vežkite pas veterinarą.
Jei katę ketinate automobiliu vežtis į kelionę, būtinai pasiimkite geriamojo vandens atsargų. Mašinoje turi būti įjungtas ventiliatorius. Ir stenkitės nepalikti katės vienos automobilyje.