Rusijos prezidento pamąstymai apie ilgesnę kadenciją sukėlė triukšmą Rusijos politinio elito sluoksniuose
Vokietijos žurnalistas, paklausęs Vladimiro Putino nuomonės apie ilgesnę Rusijos prezidentų kadenciją, turbūt nė neįtarė, kokį rezonansą tai turės valstybės politinėje arenoje. Vos prezidentas V.Putinas užsiminė, kad Rusijai tiktų 5, 6 ar 7 metų prezidentavimo laikotarpis, šalies politinis elitas pratrūko aplodismentais. Labiausiai apsidžiaugė Federacijos Tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas. Jis jau ne kartą siūlė pratęsti V.Putino prezidentavimą arba leisti jam kandidatuoti trečią kartą. Ilgesnei valstybės vadovų kadencijai pritarė net komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas ir nuolat dirbtinai skeptiškas Valstybės Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas. Vis dėlto kalbama ne apie dabartinės V.Putino kadencijos pratęsimą ir net ne apie ilgesnį jo įpėdinio prezidentavimą. Rusija jau pradeda rengtis V.Putino sugrįžimui 2012 metais.
Konstitucijos poligonas
Tam, kad būtų galima pratęsti prezidento kadenciją, reikės pakeisti Rusijos Konstituciją. Kol kas vienintelis Vladimiras Žirinovskis pasiūlė dėl to surengti referendumą. Visi kiti siūlo naudotis paprastesne – parlamentine – tvarka. Kam gaišti laiką, jei ir taip aišku, kad prezidento valia negali būti atmesta jokiu referendumu? Pataisai turi pritarti du trečdaliai Valstybės Dūmos deputatų, trys ketvirtadaliai Federacijos Tarybos narių ir galiausiai du trečdaliai regioninių parlamentų. Kaip iliustraciją galima imti Valstybės Dūmą. Konstitucijos pataisai turėtų pritarti 300 deputatų, o vien proprezidentinė partija turi 304 mandatus. Dėl Federacijos Tarybos ir regionų (kurių parlamentuose taip pat dominuoja „Vieningoji Rusija”) klausimų nekyla.
Tačiau pritarti tokiai Konstitucijos pataisai – ne tik vienkartinis politinis sprendimas. Šis procesas padės susidaryti aiškesnį vaizdą, kaip Rusijos visuomenė reaguos į faktą, kad Konstitucija keičiama net neatsiklausus piliečių. Jei viskas praeis ramiai, tai bus ženklas, jog valdžia su Rusijos Konstitucija gali elgtis kaip su savo asmeniniu dienoraščiu: kas nepatinka – išbrauki, kas tenkina – palieki. Galiausiai tai pačią visuomenę pratins prie to, kad ji nesprendžia savo Tėvynės likimo, ir prie to, kad 2012-aisiais naujoji valdžia sugrįš ilgam. Maždaug kaip sovietinių laikų generaliniai partijos sekretoriai – „iki numirs”.
Kam reikalingas įpėdinis?
Jau labai ilgai buvo diskutuojama, kas taps V.Putino įpėdiniu. Svarstytos įvairios kandidatūros ir tikėtasi iš anksto išsiaiškinti kitą Rusijos prezidentą, su kuriuo teks turėti reikalų visam pasauliui. Iš tiesų niekada nebuvo taip jau svarbu, kas taps būtent įpėdiniu. V.Putinui reikia ne konkretaus asmens, o valdininko, kuris garantuotų šiandienos politikos kurso tęstinumą ir užtikrintų, kad dabartinė santvarka išliks. Pastarieji įvykiai tik patvirtina, jog vadinamasis įpėdinis turės šildyti ir saugoti vietą iki 2012 metų, kai sugrįš V.Putinas.
Rusijoje net juokaujama, kad ilgesnė prezidento kadencija reikalinga dėl to, jog Rusijos valdininkai nuo senų senovės nesugeba laiku įgyvendinti nė vieno veiksmų plano. Juokas juokais, bet čia esama ir tiesos. V.Putinas yra iškėlęs Rusijos valdininkijai aibę grandiozinių reikalavimų, kurių dauguma tikrai nebus laiku įgyvendinti. Ką tada kaltinti? Valdininkiją? Ne, kažkaip pernelyg abstraktu. Štai čia kaip tik ir pravers įpėdinis. Kai grandioziniai sumanymai ims byrėti kaip kortų nameliai, bus galima apkaltinti netikėlį įpėdinį. Baigiantis jo kadencijai visa Rusija kris ant kelių ir maldaus sugrįžti gerąjį valdovą V.Putiną. Ir jis grįš. Tik šį kartą ne 4 ir ne 8 metams, o greičiausiai 14-ai. Tada kils nauji planai, nauji grandioziniai sumanymai, o senuosius bus uždrausta prisiminti.
Tamsioji projekto vieta
Nors ir kaip paprastai bei užtikrintai atrodytų V.Putino sugrįžimo į valdžią projektas, jame esama ir paslėptos grėsmės pačiam V.Putinui. Ar jis tikrai taip pasitiki savo parankiniais, kad galėtų užleisti valdžią 4 metams? Juk tai netrumpas laikotarpis. Žinoma, 2008-aisiais kadenciją baigęs V.Putinas sieks užimti tokią poziciją, iš kurios galėtų daugiau ar mažiau daryti įtaką politiniam (o gal ir ekonominiam) Rusijos gyvenimui. Tačiau jis vis tiek nebus prezidentas.
V.Putino kolega Aleksandras Lukašenka kadaise galėjo pasirinkti panašų variantą. Jam tereikėjo likus kokiam mėnesiui ar porai iki kadencijos pabaigos atsistatydinti ir taip įgyti teisę kelti savo kandidatūrą trečią kartą (suprask, formaliai neišbuvo 2 kadencijų). Tačiau A.Lukašenka taip bijojo savo dvariškių išdavystės, kad verčiau pasirinko Konstitucijos keitimo tvarką, o ne trumpalaikį valdžios perleidimą savo aplinkai. Matyt, V.Putinas labiau pasitiki saviškiais, o gal paties sukurta politine sistema? Šiaip ar taip, vis tiek negalima pamiršti senos rusų patarlės: „Šventa vieta tuščia nebūna.” Taigi, sėkmės jums, Vladimirai Vladimirovičiau!