Vilniaus fotografijos galerijoje veikia Lietuvos fotografijos klasiko Stanislovo Žvirgždo paroda „Pasižvalgymas nuo trylikos Neries tiltų. Vilnius”
Nacionalinės premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas sukūrė daug įsidėmėtinų fotografijų ir jų ciklų, kartais ir keletą dešimtmečių tęsia vieną ar kitą pasirinktą temą. Tarp ryškiausių rinkinių „Lietuviški peizažai” (1973-), „Vilnia” (1975-1997), „Variacijos Vilniaus tema” (1995-1996), „Vilnijos peizažai” (1998-), „Laiko slinktis” (1999-2002), „Vilniaus panoramos” (1997-).
Peizažo meistras pastaruoju metu daug dirba ir kaip fotografijos istorikas, menotyrininkas, pedagogas. Todėl nauja S.Žvirgždo paroda, surengta po dvejų su puse metų, ne tik savotiška dovana jo kūrybos gerbėjams, bet ir gerokai intriguoja.
Tarsi užmiesčio dvaras
„Kai iš lenkų kalbos verčiau garsiojo fotografo Jano Bulhako, 1912-1945 metais gyvenusio Vilniuje, 1936-aisiais išleistą kelionių knygą „Vilniaus peizažas”, įsidėmėjau žodžius, kad Vilnius yra didelis dvaras, kuris tik stengiasi atrodyti didmiesčiu, tačiau jis niekaip tokiu netampa, – LŽ pasakojo Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos sekretorius S.Žvirgždas. – Praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje J.Bulhakas minėjo, kad tik miesto centre yra didmiesčio bruožų. O aš, fotografuodamas vaizdus, atsiveriančius nuo trylikos Neries tiltų Vilniuje, įsitikinau, kad ir mūsų dienomis padėtis nedaug tepasikeitė. Ir dabar sostinėje dar daug dvaro požymių…”
Tuo įsitikini Vilniaus fotografijos galerijoje, kur iki liepos 2 dienos eksponuojama trylika nespalvotų panoraminių peizažų. Lygiai tiek, kiek įvardyta parodos pavadinime, kiek Vilniuje – nuo Valakupių iki Gariūnų – yra tiltų.
Neišėjęs už ribos
Naująjį fotografijų ciklą S.Žvirgždas sukūrė per 2005-2006 metus. Dirbo užsibrėžęs ne tik įamžinti įspūdingesnį, J.Bulhako laikus primenantį žaliąjį Neries krantą, bet ir susigalvojęs apribojimų – fotografuoti neišėjus už tilto turėklų. „Manau, kad pavyko mano sumanymas. Mat kai fotografijos istorikas Dainius Junevičius pamatė pirmuosius šio ciklo darbus, nustebęs paklausė: „O kur gi Vilnius?” Juk miestas, žvelgiant nuo Neries tiltų, dar ir dabar labai dažnai primena užmiestį, – sako S.Žvirgždas. – Tik pačiame miesto centre – nuo Žirmūnų iki Liubarto tiltų – yra didmiesčio bruožų. Žvalgantis nuo kitų, atrodo tarsi esi toli nuo miesto, visur – beveik pirmapradis, civilizacijos mažai paliestas paupio kraštovaizdis.”
Vilnios krantai
Netikėtai fotografo pasirinkta tema žavi ne tik sąsajomis su J.Bulhako laikų Vilniumi, bet ir atskleidžia unikalią mūsų sostinės vertybę. Tai žaliasis miesto rūbas, natūralios upės pakrantės, kuriomis žavisi kiekvienas atvykėlis ir kurių kol kas nelabai linkę vertinti vietos gyventojai.
Vilnius, sovietmečiu garsėjęs kaip viena žaliausių buvusios valstybės sostinių, ir šiandien žavi savo gamta. Tad ir paklausiau, ar S.Žvirgždas neketina pratęsti šios temos, fotografuodamas, pavyzdžiui, Vilnios pakrantes?
„Galvojau, jog būtų įdomu fotografuoti ir nuo Vilnios tiltų, – sakė S.Žvirgždas. – Tų tiltų nuo Gedimino kalno papėdės iki Naujosios Vilnios yra apie trisdešimt. Visais ne kartą perėjau. O kai neseniai vėl apėjau, atsisakiau sumanymo, nes krantai labai apžėlę, jie – tarsi žalia siena. Nuo Vilnios tiltų besižvalgant, labai trūksta erdvės ir upė dažnai panašesnė į ežerą… Neįdomu.”