Du vakarus Vilniaus publiką buvo prikausčiusi Johanno Sebastiano Bacho muzika ir Roberto Wilsono meninė kalba.
Šiemet Vilniaus festivalis prasidėjo J.S.Bacho „Pasija pagal Joną”, bendru Paryžiaus „Chatelet” bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro projektu. Birželio 14-osios spektaklis buvo skirtas maestro Mstislavui Rostropovičiui atminti, birželio 15-osios – okupacijos ir genocido aukoms.
Muzikos ir scenos vyksmo dermė
Teatrologė Gražina Mareckaitė prisimena, kaip pagarbiai ir su kokiu virpuliu sovietmečiu teatralai tardavo amerikiečio režisieriaus R.Wilsono pavardę. Dabar atsirado proga prie pasaulinės garsenybės kūrybos prisiliesti čia pat Vilniuje.
Spaudos konferencijoje spektaklio kūrėjų komanda kartojo, kaip sunku buvo perkelti šią oratoriją (kai kas ją vadina sakraline opera) į sceną. Tačiau niekas nė nemano, kad didieji kūrėjai dirba lengvai. Kai jiems labai lengva, tada kankinasi žiūrovai.
R.Wilsonas, „Pasijos” režisierius, scenografas, choreografas ir šviesų dailininkas pasiekė visokeriopą darną. Tarp nepaprasto įtaigumo muzikos ir sceninio reginio, tarp plastikos ir dainavimo, spalvos ir šviesos, atskiro atlikėjo ir visumos. R.Wilsono pastatymą norisi vadinti klasikiniu, nors galėtume įvardyti ir avangardiniu. „Po daugybės spektaklių, prikimštų atrakcijų ir detalių, „Pasija” tarsi vėl nuvalo teatrą iki pirmavaizdžio, žavi santūrumu, estetizmu, aukščiausio lygio kultūra ir skoniu, – dalijosi įspūdžiais po spektaklio G.Mareckaitė. – Labai gražu ir netikėta. Šiuo požiūriu būtų verta paanalizuoti „Pasiją” ir visiškai priešingą „Valkiriją”.
Apšvietimas – irgi aktorius
Didingą ir mistišką atmosferą kuria apšvietimas – tai dar viena partitūra, atliepianti J.S.Bachą, R.Wilsono stiprybė ir skiriamasis bruožas. Lygiai tokia pat įspūdinga solistų rankų byla: nereikia jokio blaškymosi, jokio kančios ir įtampos vaidinimo – viską pasako niuansuoti gestai. Užtenka vien žiūrėti, pavyzdžiui, į Piloto (Liudas Norvaišas) veidą ir rankas, kad matytum gelminį veikalo supratimą ir intensyvų teatrinį vyksmą.
Nepaprasto grožio fonai, kuriami šviesų žaismo, pasak kritikės G.Mareckaitės, yra tarsi stiklas tarp scenos ir žiūrovų salės. Paradoksalu, tačiau būtent jis suteikia viskam ypatingą anapusybės matmenį. Kaip paprastai, kurdamas išorinio personažų judėjimo piešinius R.Wilsonas kūrybiškai naudojasi dailės paveldu. Šįkart „Pasijos” veikėjų pozos ir sustingimai primena baroko skulptūras.
Jėzaus partiją atliko solistas iš Vokietijos Johannesas von Duisburgas, Alto partiją dainavo kontratenoras Charlesas Humphries iš Didžiosios Britanijos (regis, pirmą vakarą jam pavyko kur kas geriau). Vis dėlto daugiausia komplimentų nusipelno Kęstutis Alčauskis, sukūręs Evangelisto vaidmenį. Reikėjo šio projekto, kad įsitikintume, kokių didelių galimybių ir kokio gražaus balso yra šis solistas. Kuo puikiausią įspūdį palieka choras – įtaigumu ir vaidyba. Jie visi – tarsi barokinės bažnyčios skulptūrų ansamblis. Darbu su lietuvių trupe buvo patenkinti ir statytojai.