Ar lengva būti emigrantu? (2)

Apie tokią jautrią ir giliai asmenišką patirtį kaip emigracija galima rašyti tik iš asmeninės perspektyvos. Priešingu atveju žmonės, kurie ją patyrė, iškart pajus, kad rašai negyva ir nuasmeninta kalba, kuri išduoda saugų nutolimą nuo analizės objekto.

Ką gi, žaiskime garbingai. Ir man teko patirti gyvenimą emigracijoje. Beveik aštuonerius metus. Tik vieno kolegos Lietuvoje kilnumo ir pastangų dėka man pavyko grįžti į savo šalį, su kuria mintimis jau buvau atsisveikinęs. Iki šiol nesu įsitikinęs, ar neteks vėl grįžti į trasą, kaip mes su žmona juokais vadinome, eilinį persikėlimą į kitą šalį ir sau naują akademinę instituciją.

Ilgėjimosi paslaptis

Pabėgti nuo dalinės emigracijos galima tik absoliučia emigracija – atsiskyrimu nuo pasaulio arba mirtimi. Tiesą sakant, jautresniam ir aštresnio humoro jausmo žmogui emigracija ir yra abiejų šių džiaugsmų metafora.

Šitą puikiai perprato Ostapas Benderis, paaiškinęs Šurai Balaganovui, kad buvusio emigranto nebūna ir kad iš emigracijos negrįžtama. Interpretuokime puikią didžiojo kombinatoriaus sociologinę įžvalgą – jei jau kartą pamėginai, tai visiems laikams pabėgai iš savojo švento ankstyvojo naivumo pasaulėlio, kuriame buvo taip gera gyventi, tikint rojaus Vakaruose idėja.

Vienaukštę Ameriką pamatę ir aprašę Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas šitą fenomeną suprato tiek giliai ir subtiliai, kaip niekas kitas, o tik barbariškos tarybinės modernybės žmonės galėjo suprasti ir pajusti gražesnę, humaniškesnę, bet savaip negailestingą ir apie žmogaus laimę taip pat viską iš anksto žinančią Vakarų modernybės versiją.

Grįžęs po emigracinės patirties tik dar skausmingiau pajunti, kad savosios šalies ilgėjimasis yra laimingesnė būsena nei gyvenimas joje, lygiai kaip paaštrėja suvokimas to, kad nesi reikalingas ne tik svetimai, bet ir savo šaliai – tiesiog viena tavo dalis reikalinga vienur, kita – kitur. Pavyzdžiui, balsavimas, statistikos duomenų patobulinimas ir gimtoji kalba namie, o profesija ir darbas – kitur.

Svetimybės praraja

Vienas pažįstamas švedas, kurio name teko nuomotis kambarį gyvenant Geteborge, man kartą pasakė, kad Švedijoje visus glumintų kritiškai apie ją kalbantis emigrantas. Tai tiesa – žinau, kaip ten susiklostė kai kurių savo nuomonės nebijojusių reikšti amerikiečių akademikų likimai.

Kadangi Švedijoje tvirtai tikima tuo, kad ji yra teisingesnė ir geresnė už kitas šalis (iš čia, beje, neretai paternalistinė švedų pažiūra į kaimynines šalis, laikant jas vertomis visų pirma globos ir išmintingo vadovavimo, o ne tikros ir lygybe pagrįstos partnerystės), emigrantas turi būti dėkingas jai.

Tąkart aš pernelyg rimtai nereagavau į mano laikino būsto šeimininko žodžius. Maža ką gali prišnekėti apie savo šalį žmogus, kuris tą akimirką gal pats nėra laimingas joje ir ironizuoja galią turinčiuosius. Bet po to supratau, kad tarp politiškai korektiško (ir iš esmės komiško) tauškėjimo apie rojų žemėje, esą sukuriamą pačių išmintingiausių ir teisingiausių pasaulyje vietos politikų, ir tikro, bet kruopščiai maskuojamo požiūrio į svetimtautį veriasi tokia praraja, kokią gali išgyventi tik žmonės, kuriuos laisvė ir savirealizacija domina labiau, nei dėkingumas vienai ar kitai šaliai bei jos vyriausybei.

Iš svetimojo tikimasi ne tik lojalumo, o ir šimtaprocentinio įsijungimo į vietos socialinę bei moralinę tvarką. Jei dar šis įsijungimas yra papildomas demonstratyvaus dėkingumo ir entuziazmo, tai padidina emigranto šansus pelnyti emocinį saugumą ir naujosios jo aplinkos palankumą.

Viskas puiku, tik kyla klausimas, ką veikti tiems, kurie yra laimingi būtent kažką keisdami šiame gyvenime? Ką sau svetimoje aplinkoje veikti ne klusniam vykdytojui, o reformatoriui ir socialiniam kritikui – t.y. tam, kuris turi potencijos keisti gyvenimą ir veikti jį, užuot iš visų jėgų, kone desperatiškai mėginant tapti kažkokią kitos šalies instituciją aptarnaujančiu jos statistu?

Tarp darbo ir vertybių

Kad ir kokia defektyvi būtų gimtoji šalis, jei joje priklausai kūrybos sferai ir intelektualiai profesijai, vis dėlto gali kažką pakeisti ir padaryti įtaką visuomenei. Gali net sukurti ar patobulinti gyvenimo formą.

Bet ką veikti ten, kur (kaip, pavyzdžiui, Anglijoje ir turbūt visame Britų salyne) veikia šimtmečių institucijos ir praktikos, kurios pačiu geriausiu atveju tave gali tik priimti, o ne paversti jas reformuojančia jėga? Daugmaž tą patį galima pasakyti apie bet kurią Vakarų Europos šalį, kuri ir iš paties talentingiausio emigranto visų pirma atima jo kritišką balsą ir galią kažką keisti, bet mielai pasisavina jo lokalizuotą ir vertybiškai neutralizuotą kompetenciją.

Iš tavęs reikia darbo, o ne vertybių ir ambicijų mus patobulinti. Save mes patobulinsime patys, o jūs mums dirbkite. Nepatinka – likite savo šalyje ir tobulinkite ją. Stipresnė ekonomika tiesiog pasisavina tavo darbą ir talentą, o ne asmenybę ir jos savastį. Šito netaikau tik judėjimui tarp skirtingų visuomenių elitinių sluoksnių ir tarp galingų korporacijų bei elitinių universitetų – jie kaip tik gali domėtis galimu reformatoriumi iš svetur. Įtampa ir ambivalencija lieka silpniesiems.

Kaip sutaikyti šio šizofreniško skilimo skeveldras? Niekas šito nežino. Gimtojoje šalyje gal ir reikia tavo jautrumo ir vertybinės laikysenos, bet tavo profesija ir kūrybinis gyvenimas gali būti visiškai nuvertinti ir nublokšti į paraštę.

Laimė svetimoje visuomenėje, ypač jei ji yra stipresnės tapatybės ir ekonomiškai bei politiškai galingesnė už tavąją – tai visų pirma laimė būti priimtam ir priderintam prie šimtametės tradicijos, kad ir kiek ji maskuotųsi save keičiančios modernybės kaukėmis.

Bet ne visiems juk laimė reiškia vien adaptacinių galių išskleidimą ir tapimą tokiu, kokį tave nori matyti institucija ir ją palaikanti klasė. Bent jau aš tikrai nenoriu savo gyvenimo skirti svetimos šalies institucijai ir vienai aplinkai, užuot skyręs jį savo kultūrai. Lygiai kaip nenoriu būti dėkingas kitai šaliai, jei mano dėkingumas jai tampa ne autentišku dalyku, o viso labo tik adaptacijos mechanizmu ir emocinio saugumo garantu.

Įtampos laukas

Kad ir kaip būtų, emigracija yra ne ekonominis, o egzistencinis pasirinkimas. Mes renkamės gyvenimo formą, o ne vien pinigus ir saugumą. Bet jei mes iš tiesų artėjame prie civilizacijos būklės, kurioje nusitrins ribos tarp tiesioginio ir virtualaus dalyvavimo savo visuomenės gyvenime, gal viskas, ką aš čia rašau, bus paprasčiausiai nebeaktualu?

Mane kankina įtarimas, kad to paprasčiausiai nebus, nes emigracija yra kažkas, kas primena Homero aprašytąjį Trojos karą – mirtingiesiems atrodo, kad jie nuožmiai kariauja dėl Elenos, Spartos karaliaus Menelajo pažeminimo ir achajų bei trojėnų priešiškumo, o iš tikrųjų tarpusavyje konfliktuoja Olimpo dievai.

Emigracija, imigracija ir jos viltys bei baimės – tai globalizacijos įtampos laukas, kuriame susiduria noras naudotis svetima bei pigia darbo jėga, viena vertus, ir svajonė neperimti tos darbo jėgos atstovų kultūros bei likti savo kultūros zonoje, kita vertus.

Kaip sutaikyti gerą gyvenimą ir naudojimąsi svetima darbo jėga su savosios kultūros, kalbos ir istorinės tapatybės repertuaro išlaikymu? Kaip įteisinti šitą iš hierarchinės visuomenės epochų paveldėtą svetimojo tarnystę su moderniojo pasaulio pažadėta lygybe? Mėginant integruoti, asimiliuoti ar bent jau laikyti per saugų atstumą.

Emigracija, imigracija ir nuogąstavimai dėl jų – tai įtampa tarp globalios ekonomikos entuziazmo ir lokalios kultūros svajonės, t.y. svajonės tuo pačiu metu gyventi savo kultūroje bei aplinkoje.

O ką dar reiškia europiečių skepticizmas masinės amerikiečių kultūros ir jos pasaulinės sėkmės atžvilgiu? Niekas iš jų neneigia globalinės ekonomikos modelio privalumų, kuriais mielai naudojasi patys, jei (kai) tik gauna darbą JAV. Bet niekas nenori prarasti savo kultūrinės aplinkos, o priimti naująją kultūrą kaip to paties globalinės ekonomikos paketo dalį nesinori.

Ar lengva būti emigrantu? Nelengva. Lygiai kaip nelengva ir nebūti juo.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.