Jau trečiojoje „Karibų piratų” dalyje nusifilmavęs Holivudo numylėtinis gražuolis Džonis Depas sakosi apie „Oskarus” negalvojantis, o svarbiausia jam dabar esą ne kas kita, o mylima šeima – ilgametė draugė Vanesa ir du vaikai.
Režisierius Goras Verbinskis trečią kartą surinko tą pačią žvaigždžių komandą, kuri padėjo dvi pirmas „Karibų piratų” dalis pakelti į aukštumas. Beje, įžvalgūs filmo prodiuseriai jau dabar galvoja apie ketvirtąją jo dalį. Apie filmavimąsi juostoje „Karibų piratai: pasaulio pakrašty” bei save pasakoja Džonis Depas.
Kodėl iki „Karibų piratų” nė karto nesifilmavai tęsiniuose, o štai kapitono Sperau amplua pasirodei net tris kartus?
Galbūt todėl, kad bijojau, jog privers vaidinti „Košmaro Guobų gatvėje” tęsinyje, – juokiasi. – Beje, aš mielai nusifilmuočiau antrojoje „Edvardo Žirkliarankio” – vien tam, kad suvaidinčiau tą išsigimėlį dar kartą.
Džekas Sperau dabar tiesiog tikra roko žvaigždė…
Suprantama, juk šiam vaidmeniui mane įkvėpė Kitas Ričardsas („The Rolling Stones” narys. – Aut. past.), kurį dievinu jau daug metų. Nepasakyčiau, kad Džekas – tiksli kopija, greičiau jau jis – savotiškas paminklas visų laikų ir tautų roko herojams.
Atrodo, kad ir „Disney Pictures” prodiuseriams, toks Džeko įvaizdis nebuvo prie širdies?
Ne tas žodis. Jie visai supanikavo: „Dieve, tu sugadinsi visą filmą. Kodėl taip elgiesi? Gal tu girtas ar visiškas homikas?” Ir taip pusantro mėnesio. Jie norėjo išmušti mano auksinius dantis, paleisti mano barzdos kasytes ir atimti dalį niekučių, kurie skimbčiojo man vaikštant. Tuomet aš paprasčiausiai pasakiau: „Vaikinai, aš jus labai gerbiu, tačiau jeigu jau pasamdėte mane, pasitikėkite mano intuicija. O jei negalite – pakeiskite mane kitu.”
Ar ilgai treniravaisi tą idiotišką eiseną?
Pirmiausia pagalvojau, kad Džekas praleidžia labai daug laiko ant denio – kaunasi su pabaisomis, keliauja po jūrų platybes. Jis jau priprato prie vandens ritmo ir nelabai patogiai jaučiasi sausumoje – Džekas nuolatos linguoja pirmyn atgal kaip kobra, o jo kojos ištisai linkčioja. Antra, dėl spiginančios saulės jo smegenys visai iškepė. Kad pajusčiau, kaip karštis keičia pasaulėjautą, ilgam užsidariau saunoje ir laukiau, kol galvoje ims skraidyti drugeliai. Po tokių eksperimentų idiotiška eisena pavyko savaime.
Atrodo, kad piratavimas tapo tavo gyvenimo būdu.
Dar ir kaip. Filmavimo metu mano dienotvarkė sudėliota į paprastą schemą: atsikeli, apsirengi ir keliauji į pirato darbą. Diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų…
Kaip tau pavyko įtraukti Kitą Ričardsą į avantiūrą, pavadinimu „Karibų piratai 3”?
Tiesą sakant, jo dalyvavimas planuotas jau antrojoje dalyje, tačiau, kai tai nepavyko, jau niekas nebetikėjo, kad Kitas kada nors suvaidins seną piratą. O man tai atrodė visiškai įtikima: jis juk ir gyvenime elgiasi kaip piratas – rūko, keikiasi ir geria. Ir štai, nepaisant visokių gandų, lygiai 8 valandą ryto Kitas atvyksta į filmavimo aikštelę, iš karto sužavi visas moteris, šokiruoja vyrus ir lyg niekur nieko persirengia piratiškai.
Kalbama, kad Ričardsas filmuodamasis nepasižymėjo pavyzdingu elgesiu.
Jei turite galvoje, jog jis maišė kokainą su savo tėvo pelenais, – tai netiesa, – juokiasi Džonis.
Seniai norėjau paklausti, ar tau patiko bučiuotis su Keira Naitli „Karibų piratuose 2”?
Aš visada tokiose scenose sutrinku, juolab kad iki tol su Keira nesame atsidūrę tokioje situacijoje. Ji – jaunuolė, o aš – senas niekšelis. Ji – nekalta princesė, o aš – Mafusailas. Teko kažkurį momentą jos paklausti: „Ar pasirengusi?” ir išgirsti kažką panašaus į tai: „Kur mano dublerė?” – juokiasi aktorius.
Tau gal ir daug metų, tačiau elgiesi kaip vaikas. Iš kur tas infantilizmas?
Iš nevienalypiškumo. Aš juk iš tikrųjų nesu protingas, o žmonės galvoja, kas esu tiesiog puikus aktorius. Tiesą sakant, niekas geriau neišmokys būti vaiku nei tavo paties atžalos. Kartu žiūrime animacinius filmus ir kvailiojame. Man su jais įdomiau nei su labiausiai apsiskaičiusiu pasaulyje dėdulyte.
Ar galima tikėtis Džeko Sperau komandos odisėjų pratęsimo?
Galiu pasakyti – neištirtų jūrų dar yra užtenkamai. Ir jeigu pagrindiniai organizacijos herojai (turiu galvoje, režisierių Gorą Verbinskį ir scenaristą Terį Roso) sutiks mane vėžinti po pasaulį ir kitą pusmetį, esu pasirengęs stoti prie „Skraidančio olando” vairo. Galiausiai, atrodo, manęs dar neatleido.
Jūs norėjote tapti tėvu?
Taip, seniai apie tai svajojau. Pirmuosius savo trisdešimt metų gyvenau lyg rūke. Prieš septynerius metus sutikau Vanesą ir šios pažinties aplinkybes puikiai atsimenu. Filmavausi pas R. Polanskį Paryžiuje. Mes nekaip sutarėme, tad vakare su draugu patraukėme į miestą atitrūkti nuo savųjų problemų. Užėjome į restoraną ir priešingame jo gale pastebėjau Vanesą. Juokinga, bet man neužteko drąsos nueiti pas ją ir pakviesti prisėsti drauge – tai už mane padarė draugas. Dabar su ja jaučiuosi kaip tikras žmogus, o tas, kurį sukūrė Holivudas.
Dabar laimingus santykius, du vaikus ir puikią karjerą. Kas jums iš to svarbiausia?
Žinoma, tai, kad turime vaikų. Tėvystė – tai geriausia, kas man yra nutikę. Tiesa, tapau nuobodus, tik retkarčiais išgeriu raudonojo vyno, beveik mečiau rūkyti. Kai žiūriu į savo vaikus, noriu, kad užaugtų, turėtų savų vaikų. Tai stumia mane gyventi sveikai.