Neseniai atėjo tragiška žinia iš San Paulo – sulaukęs 72 metų mirė nuo širdies priepuolio mirė brazilų televizijos režisierius Ervalas Rosanu. Jis nufilmavo daugiau nei 30 telenovelių, iš kurių mums viena žinomiausių „Vergė Izaura”, pasirodžiusi ekranuose dar 1976 m., o mūsų šalyje – 1988 m.
Pirmoji (tiesa, gerokai sutrumpinta) „muilo opera” visoje Tarybų Sąjungoje sukėlė tikrą furorą: gatvės apmirdavo, kiemai ištuštėdavo, o kiekvienos serijos įvykiai buvo aptarinėjami visur, tiek jaunų, tiek senų.
Lusilija Santos, Izauros vaidmens atlikėja, prisimena, kad filmavimo aikštelėje Rosanu visada būdavo lyderis, reiklus režuisierius ir gana drąsus žmogus – karinės diktatūros laikais jis nepabijojo kritikuoti režimo.
Kritikai pažymi, kad „Vergė Izaura” gerokai skiriasi nuo tų muilo operų, kurios TV ekranus užplūdo vėlesniais metais. Palyginti su kitais Lotynų Amerikos tokio tipo produktais, „Vergė Izaura” turi daugybę pranašumų – gražios scenos gamtoje, puikūs istoriniai aktorių kostiumai ir patikimos XIX a. buities detalės. Be to, Rosanu serialai buvo paremti klasikiniais brazilų romanais.
Juokinga, bet praėjus kuriam laikui po serialo demonstracijos, kai kas tvirtino, kad būtent „Vergė Izaura” kalta dėl Tarybų Sąjungos žlugimo…
„Santa Barbara” – pabodo
Didelio visuomenės susidomėjimo sulaukė ir kitas beveik kultinis amerikiečių serialas „Santa Barbara”. Sklandė netgi toks anekdotas: „Kur norite emigruoti? – klausia valdininkas žmogelio. – Į Santą Barbarą, – atsako šis. – Kodėl? – Todėl kad aš ten visus pažįstu…”
Vis dėlto per ilgai užsitęsęs veiksmas žiūrovų gretas gerokai praretino. Be to, ganėtinai erzinantis gerbėjams dalykas – keisti to paties vaidmens aktorius, kas šiame seriale daryta ne kartą. O ir atsiradę nauji personažai žiūrovų nebesudomino.
Naujas žodis
Visuomenėje įsigalėjo nuomonė, jog žiūrėti serialus gėdinga – nors žiūri dauguma, bet prisipažinti bijo. Tai tas pats, kas pripažinti savo prastą skonį. Tačiau juk serialai irgi būna įvairūs: ne tik ašaringos melodramos, bet ir „kietos” nuotykių ar mistikos istorijos. Loros Palmer žmogžudystės tyrimas serialą „Tvin Pyksas” padarė vieną iš pačių žinomiausių ir liaupsinamiausių per visą „muilo operų” istoriją.
Nepaisant to, vienas autoritetingas kritikas aiškino, kad „Tvin Pyksas” „įdomus tik saujelei gerbėjų bei pačiam jo kūrėjui Deivdui Lynčui ir yra tikras galvosūkis, kadangi nuolatos nurodo į veikėjus, kurių mes taip ir nepamatome”.
Galbūt panašios kalbos išjudino D. Lynčą – kai 1991 m. serialas buvo baigtas, jis iškart kibo kurti filmą, sakydamas, jog dar nėra pasirengęs atsisveikinti su Tvin Pykso miesteliu ir jo gyventojais.
Mūsų kalbą „Tvin Pyksas” praturtino žodžiu „garmonbozija”. Jo galimą aibrėžimą D. Lynčas duoda viename iš epizodų, scenos Raudonajame kambaryje pabaigoje. Kaip „skausmas ir kančia”, kuriuos „vartoja” Neūžauga, valgantis kukurūzų tyrę, garmonbozija vaizduojama arba kaip maistas, arba kaip narkotikų rūšis. Žodžio „garmonbozija” kilmę bandyta sieti su žodžiu „kukurūzas”, kadangi kukurūzų košė yra materialioji garmonbozijos išraiška.
Viena iš įtikimesnių versijų skelbia, kad šis žodis kilęs iš dievų maisto – ambrozijos, gerai žinomos antikos mitologijoje.