Praėjusį šeštadienį pasibaigusio ir didelio žiūrovų dėmesio sulaukusio Lietuvos televizijos projekto „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas” režisierė, taip pat vyriausioji LTV režisierė Asta Einikytė tikina, jog darbas už kadro tiesioginių transliacijų metu jai – grynas adrenalinas, be kurio moteris jau nebegali gyventi.
Palangoje gimusi ir užaugusi Asta jau aštuoniolika metų dirba LTV. „Per tiek darbo metų televizijoje pasikeitė net trylika direktorių”, – šypsosi net 62 laidas kuruojanti ir didesnius projektus režisuojanti 41 metų moteris.
Ar polinkį kurti paveldėjote iš savo tėvų?
Tikrai ne. Abu mano tėvai yra baigę Kūno Kultūros institutą. Abu sportininkai. Ragino rinktis rimtą specialybę, pavyzdžiui, ekonomiką. Tačiau tuo pat metu, matydama mano polinkį meniškai veiklai, mama sakydavo: „Stok kur tik nori, bet kad tik baigtum universitetą.” Vienintelis senelis mūsų šeimoje buvo „prie meno”. Jis – liaudies menininkas. Akmenis tašo. Tai gal iš senelio tie meniški genai?
Tėvai sportininkai. Jūs pati – aukšta, liekna. Ar esate giminės su krepšininku Gintaru Einikiu?
Aš esu kalbėjusi su juo apie tai. Kartą Sidnėjaus olimpiados metu priėjau prie jo: „Labas, aš Einikytė.” Bandėme aiškintis giminystės ryšius, bet nekaip sekėsi. Einikis yra kilęs iš Kretingos. O Einikių šaknys pagal genealoginį medį – bajoriškos. Aš pati esu įšventinta į bajoraites. Tai matyt, kažkoks penkiasdešimtas vanduo nuo kisieliaus yra giminystės.
Kada supratote, jog rinksitės menišką specialybę?
Visada labai mėgau ką nors organizuoti. Nuo mažens buvau labai savarankiška ir visada žinojau ko noriu. Taigi, baigdama mokyklą, galutinai apsisprendžiau stoti į Vilniaus konservatoriją. Svajojau tapti aktore.
Palangiškei studijuoti Klaipėdoje būtų buvę arčiau.
Per arti… Kaip ten anksčiau sakydavo: „V Maskvu, v Maskvu” – taip aš visada norėjau išvažiuoti į Vilnių. Deja, tais metais konservatorijoje aktorių kurso nerinko. Mamos džiaugsmui, įstojau į universitetą. Pasirinkau istoriją. Maniau, šiek tiek pasimokysiu. Bet… Jau po pusmečio atėjau pas savo kurso vadovą prof. A. Bumblauską ir pasakiau norinti atsiimti dokumentus. Jis neprieštaravo. Tik pasakė: „Ačiū Dievui. Aš žiūriu į tave ir galvojau… Ką tu čia veiki?”
Kitąmet įstojote į Vilniaus konservatoriją. Baigusi įgijote dvi specialybes: aktorės ir televizijos režisierės. Ar tuomet įsivaizdavote save dirbančią televizijoje?
Nors specialybės pavadinimas ir buvo TV režisūra, mes buvome rengiami lygiai taip pat kaip teatro aktoriai ar režisieriai. Apie televiziją mažai ką teišmaniau. Net negalvojau ten dirbsianti. Į televiziją pirmąkart atėjau būdama ketvirtame kurse. Buvau tik teoriškai susipažinusi su darbu prie pulto tiesioginės transliacijos metu. Prisėdau prie režisierės asistentės – tik pažiūrėti, kaip ji dirba. O ji, gal ir specialiai, man ir sako: „Tu čia pasėdėk, padirbk, o aš einu nusilengvinsiu.” Aš puoliau į paniką: „Ne, – sakau, – nepalik manęs vienos.” Veltui. Kai asistentė grįžo, jaučiausi lyg būčiau pirmąkart pilotavusi lėktuvą, tokią gavau adrenalino porciją. Bet man labai patiko. Dabar jau be to adrenalino, gaunamo tiesioginių transliacijų metu dirbant prie pulto, gyvent negaliu, – šypsosi. – Dabartiniame mano darbe nėra nė vienos vienodos dienos. Ir tai – super! Man tinka.
Mėgstate riziką?
Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta aplink save burti kitus. Energijos užtenka ir darbams, ir vakarėliams. Mėgstu judesį, nuolatinę kaitą, naujoves. Beje, man labai patiko studijuoti. Buvau puikiai fiziškai pasiruošusi. Mokėmės fechtuoti, joti. Taip, esu ir azartiška ir ekstremalė. Gaila, kad tuo metu pas mus nebuvo galimybių filmuotis trileriuose: ten kur šaudo, sprogsta, griūva viskas. Būčiau neatsisakiusi filmuotis kaskadininkų scenose, – šypsosi.
Koks yra TV režisieriaus darbas?
Režisierius suburia darbui visą kūrybinę grupę: operatorius, apšvietėjus, garso operatorius, besifilmuojančius. Jo darbas turi būti kaip nieko kito tikslus. TV režisierius dirba sekundžių tikslumu. Tačiau tikslumas – dar ne viskas. Štai filmavome „Šokių dešimtuką”. Aš sakau: „Filmuodami tokį projektą, šokti turi visi! Ir prodiuseris, ir režisierius, ir šokėjai, ir valytojos”, – šypsosi. – Tik tada bus pasiektas rezultatas.
Ar troškimas tapti aktore metams bėgant išbluko?
Man žmonės sakydavo: „Tu tokia aukšta, graži, blondinė… Tau tiktai aktore būti”. Man taip neatrodė. Nelaikiau savęs labai gražia. Tačiau aš visada mokėjau save vertinti. Niekada niekur nesisiūliau. Vaidindavau tik ten, kur duodavo pagrindinius vaidmenis. Be to, mes, kaip aktoriai, buvome parengti labai profesionaliai. O su ta aktoryste… Matyt, tai ne mano kelias. Man baigiant mokslus, mane atrinko kino studija „Mosfilm”. Jų kuriamame didelio biudžeto filme turėjau vaidinti pagrindinį vaidmenį. Viskas buvo patvirtinta, buvo nupirkti bilietai ir… oro uoste sustabdė reisą – tuomet jau buvo Sąjūdžio, Atgimimo laikai. Maskvoje jie manęs dar laukė pusę metų, o po to pasakė, kad, pasikeitus valiutai, jiems mane samdyti jau per brangu. Kas žino, kaip būtų susiklostęs mano likimas, jei aš būčiau nusifilmavusi tam filme. Tačiau aš nenusimenu. Dirbdama čia – TV režisiere, aš aplankiau beveik visus žemynus: Europą, Australiją, Ameriką. Kūriau filmus. Įgijau labai daug patirties.
Kokia buvo televizija, kai tik pradėjote dirbti?
Be abejo, dar pakankamai stagnaciška. Tačiau man pasisekė. Kai visą mūsų kursą paskyrė dirbti, LTV tuomet jau vadovavo A. Kaušpėdas. Jo demokratiškumo ir mūsų kūrybiško kurso – mano kurso draugai buvo tokie puikūs žmonės kaip Arūnas Matelis, Neringa Čereškevičienė – dėka, LTV įgavo kitą pagreitį. Mes įnešėme naujo vėjo. Televizijoje atsirado serialai, „Tele Bim Bam”, Keistuolių teatras, pradėjome daryti muzikines laidas, filmuoti klipus, naujamečius šou. Viso to televizijoje iki tol nebuvo. Mes į televiziją atnešėme pramogą.
Koks yra jūsų – vyriausiosios režisierės – funkcijos televizijoje?
Šis etatas atsirado prieš ketverius metus, kai televizijai prireikė žmogaus, kuris turėtų atsakyti už bendrą TV įvaizdį. Na, o kadangi aš turėjau daugiausiai patirties, paskyrė mane. Pagrindinės mano funkcijos yra kuruoti visos televizijos laidų įvaizdį. Na, pavyzdžiui, prodiuseris atneša parodyti laidą, o jos vinjetė visiškai neatitinka mūsų TV įvaizdžio. Reikia derinti. Supažindinu į televiziją atėjusius naujokus su technika, su žmonėmis. Sezonui pasibaigus, yra kuriamas naujas tinklelis. Naujos laidos, vėl nauji žmonės. Ir taip ratu. Taip pat vadovauju didesniems projektams, koncertams. Tai nėra lengvas darbas. Tiesiogiai transliuojant, tarkim Prezidento inauguraciją, režisierius šešias valandas sėdi prie pulto – dirbdamas tokį darbą turi būti ne tik atsakingas, bet ir ištvermingas.
Tikriausiai pakankamai sunku rasti laidos vedėjų?
Taip. Žmogus turi ne tik gerai atrodyti. Jis turi laisvai elgtis prieš kamerą, būti charizmatiškas, turėti puikią dikciją. Svarbu ir tai, jog jis mokėtų įtaigiai perteikti informaciją. Lietuvėlė yra pakankamai maža. Mes skelbiame konkursus, tačiau daugelis pildančiųjų anketas, ko gero, net nesupranta, kur jie eina. Kasdien gaunu po kokius penkis panašius laiškus: „Laba diena. Aš noriu dirbti televizijoje. Esu baigusi kulinarijos kursus”. Ir prideda nuotrauką, – šypsosi.
Tačiau televizijose daugėja neprofesionalų. Laidų vedėjais vis dažniau dirba kitas profesijas įgiję žmonės.
Laidų vedėju, jei jis ypatingas, manau, gali dirbti ir ne žurnalistas, tačiau žinių tarnyboje, mano galva, turi dirbti profesionalai. Bet aš vis labiau stebiuosi jaunais žmonėmis, žurnalistais, kurie ateina į televiziją atlikti praktikos. Jie viena daryti tingi, kito – nenori. Aš ir sakau, jei jie jau dabar pavargę ir stengiasi išsisukti nuo darbo, tai ką jie vėliau darys?..
Tiesioginės transliacijos metu kartais įvyksta ir neprognozuojamų dalykų. Viename iš „Iššūkio žvaigždėms” koncertų komisijos narė Zita Kelmickaitė atvirai papriekaištavo jums, kad neparodėte Jurijaus Smorigino šokio. Kaip reagavote?
Zita yra televizijos žmogus. Ji žino, kaip viskas daroma ir kaip turi būti. Šią pastabą Zita pasakė ne iš blogos valios. Tai profesionali pastaba. Tačiau aš, po to garsiai nuskambėjusio jos teksto – „gėda režisierei”, pasakiau Zitai: „Jūs turite komentuoti tik dainavimą. Mano darbas yra už kadro. Ir jis žiūrovams neturi būti komentuojamas. Ar gerai rodo, ar blogai, ne jūsų reikalas”. Mes pasikalbėjome apie tai ir daugiau tai nevyksta.
Kokį naują projektą artimiausiu metu ruošiatės parodyti?
Rodysime šokių „Eurovizijos” atranką – kaip ir dainų konkurse, turėsime išrinkti tą vienintelę porą ir išsiųsti atstovauti Lietuvai. Tačiau tai bus ne mėgėjų, o profesionalių šokėjų konkursas. Šį projektą pradėsime rodyti liepą. O pats konkursas rugsėjo 1 d. vyks Londone.
Kur praleisite savo atostogas?
Štai kitą savaitę išvyksime mašina pasiblaškyti po Europą. Planuojame užsukti į Prahą, Veneciją. Aišku, galėčiau grįžti namo pas mamą ir pagulėti Palangos pliaže, ar laisvas dienas praleisti saulėtoje Turkijoje. Bet ne. Nenoriu gulėti tik bambą išvertus.
Ant jūsų kompiuterio darbastalio matau berniuko nuotrauką. Čia jūsų sūnus?
Oi, čia jis dar mažiukas. Dabar jam jau dvylika metų. Paauglys. Labai norėčiau, kad jis būtų diplomatas. O jis man: „Ne! Aš būsiu režisierius.” Sakau, tik ne režisierius! – juokiasi. – Mes gyvename čia netoliese. Televizija yra jo gimtieji namai.
O kokia jūsų vyro profesija?
Su savo pirmuoju vyru gyvenome dvylika metų, bet išsiskyrėme. Jis buvo režisierius. Kurso draugas. Buvo ta aistringa meilė. Buvo ir pražuvo. Man buvo skaudu matyti, kaip jį pakeitė alkoholis. Dabar turiu širdies draugą. Bet jis ne menininkas, – šypsosi.
„Kasdien gaunu po kokius penkis panašius laiškus: „Laba diena. Aš noriu dirbti televizijoje. Esu baigusi kulinarijos kursus”
„Tiesiogiai transliuojant, tarkim, Prezidento inauguraciją, režisierius šešias valandas sėdi prie pulto – dirbdamas tokį darbą turi būti ne tik atsakingas, bet ir ištvermingas”