Skutimosi istorija siekia net akmens amžių

Skutimosi istorija prasidėjo tolimais priešistorės laikais – akmens amžiuje, maždaug šimtą tūkstančių metų prieš Kristų, kai neandertalietis nuo savo kūno pradėjo rautis plaukus, taip pat ant jo piešti ir daryti tatuiruotes.

Senoviniai piešiniai urvuose rodo, kad pirmiausia laukinis žmogus nepageidaujamus plaukus pešiodavo naudodamas dvi jūros kriaukles, kurios atstojo žnyples.

Beje, šis „prietaisas” buvo populiarus ilgą istorijos laikotarpį. Jį naudojo tiek „civilizuoti” vyrai, tiek ir moterys kaip kūno ir veido plaukų šalinimo priemonę, nors ji buvo gana skausminga.

Pirmosios skutimosi priemonės buvo titnaginiai ašmenys, nutašyti maždaug 30 tūkst. metų pr. Kr. Titnagas turėjo būti aštrus, kad gerai nuskustų, tačiau jis greitai nudildavo, tad titnaginius ašmenis galima pavadinti pirmaisiais vienkartiniais peiliukais.

Beje, būtent šiuo „įnagiu” pirmykštis žmogus ne tik skutosi plaukus, bet ir dailindavo savo kūną: įpjovęs odą įterpdavo įvairių spalvingų medžiagų – tai būdavo išraiškinga tatuiruotė.

4-3 tūkst. m. p. Kr. moterys pradėjo šalinti plaukus nuo kūno savo darbo depiliaciniais kremais, kurių sudėtyje buvo tikrai baisių komponentų arseno ar negesintų kalkių.

Maždaug tuo laikotarpiu atsirado ir daugkartinio naudojimo skustuvai, mat jau mokėta elgtis su metalais. Varinių šio laikmečio skustuvų randama ir Indijoje, ir Egipte. Tačiau bene įspūdingiausi senoviniai skustuvai buvo gaminami Skandinavijoje.

Danijos piliakalnių kapavietėse rasta skustuvų su odiniais dėklais. Ant ašmenų išgraviruotos mitologinės scenos, o rankenos – arklio galvos formos.

500 m. p. Kr. Aleksandras Didysis tapo naujos mados šaukliu: sekdami jo pavyzdžiu visi šalies vyrai įprato skustis. Aleksandras skusdavosi ir karo metu, net į mūšį jis nevykdavo su „penktos valandos šešėliu” ant skruostų ir barzdos. Nuo to laiko skustas vyro veidas tapo asmens higienos sinonimu.

Tuo pat metu romėnų moterys plaukus šalino skustuvais, pemza ir iš įvairiausių vaistų padarytais depiliaciniais kremais.

Romėnų vyrai turėdavo specialiai apmokytą tarną, kuris juos skusdavo skustuvu. Jei tarno nebūdavo, romėnas kiekvieną rytą keliaudavo pas kirpėją.

Tiesa, tuometiniai skustuvai greitai rūdydavo ir atšipdavo, todėl dažnai klientui būdavo supjaustomas veidas. Tačiau kirpėjas po ranka visada turėdavo minkštinamojo pleistro, pagaminto iš specialiųjų kvapiųjų kremų ir aliejuje bei acte suminkytų voratinklių. Garbūs romėnai, nepaisydami to, kad gali būti sužaloti, ėjo į kirpyklas dar ir todėl, kad čia sužinodavo visas naujienas ir apkalbas.

300 m. p. Kr. graikų turtuolis Publikus Ticinius Maenas iš Sicilijos atsivežė profesionalius kirpėjus, kurie sukėlė skutimosi furorą. Kirpėjai naudojo plono metalo ašmenis, kuriuos galando su vandeniu ir galąstuvu. Beje, pasakojama, kad jie ne visada turėdavo muilo ar aliejaus, todėl patrono veido skutimas trukdavo gana ilgai.

50 m. p. Kr. Romoje daug jaunų vyrų žavėjosi Julijumi Cezariu, kuris savo barzdos plaukus kasdien raudavo pincetu.

Cezaris savo užrašuose aprašo ir tautų skutimosi įpročius, pavyzdžiui, „britai skutasi kiekvieną savo kūno dalį, išskyrus galvą ir viršutinę lūpą”.

Skutimo verslas klestėjo iki imperatoriaus Adriano, kuris labai žavėjosi barzdomis. Manoma, kad tikroji Adriano kaprizo priežastis – nedailus jo veidas, kurį jis slėpė po vešlia veido augmenija.

840 m. pietinėje Ispanijoje garsus dainininkas ir muzikantas iš Bagdado atidarė pirmą žinomą grožio institutą. Čia studentai mokėsi plaukų šalinimo paslapčių, kosmetikos naudojimo ir dezodorantų gaminimo meno, taip pat kirpimo pagrindų.

1066 m. skutimasis ir šukuosenos padėjo Viljamui iš Normandijos užkariauti Angliją, nes jis pergudravo Haroldą Saksonietį. Haroldo šnipai grįžo ir pranešė, kad priešo kariuomenės nematė, tik pastebėjo didelį „šventikų” būrį. Tie „šventikai” iš tiesų buvo Viljamo armija, o šnipai jų nepažino todėl, kad kariai buvo švariai nusiskutę ir su keistomis šukuosenomis, t.y. plikais pakaušiais kaip vienuoliai.

1500 m. Amerikos actekai skutosi vulkaninio stiklo ašmenimis (kai kurios Afrikos tautelės juos naudojo iki XX amžiaus), o tuo metu Europos moterys pametė galvas dėl viduramžiškos mados šalinti nuo veido visus plaukus, net antakius ir blakstienas.

1770 m. prancūzas Žanas Žakas Perė parašė traktatą „Skutimosi mokslo menas”, kuriame pataria vyrams, kaip naudoti įvairias skutimosi priemones.

1800 m. skutimasis ir plaukų kirpimas tapo maloniu laiko leidimu. O tam didžiausią įtaką turėjo Londono gyventojas Džordžas Bryzan ,,Beau” Brumelis. Vyrukas buvo tų laikų dendis, garsėjo savo nepriekaištingomis šukuosenomis, apsirengimo stiliumi ir manieromis. Pasakojama, kad Brumelis skusdavosi kelis kartus per dieną, o likusius plaukus išraudavo pincetu.

Paveldėjęs nemenkus šeimos turtus Brumelis tapo ne tik „mados džentelmenu” Anglijoje, bet ir pavyzdžiu visai Europai, kaip turi atrodyti tikras vyras.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vyrams su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.