Lietuvių žygeivius užbūrė baltarusių svetingumas

Kaitros kamuojamus grafo Konstantino Tiškevičiaus šalininkus nustebino laukinė gamta ir Baltarusijos žmonių dėmesys

„Vilija – nepaprasta upė, todėl negalima į ją spjaudyti, prie jos keiktis. Elkimės pagarbiai”, – prieš pat ekspedicijos startą perspėjo archeologas Vykintas Vaitkevičius. Kiek luktelėję, yrėjai stvėrė irklus ir laivų vilkstinės pasileido upe žemyn.

Taip praėjusį antradienį (birželio 5 dieną) prasidėjo Lietuvos ir Baltarusijos tarptautinė ekspedicija „Neris ir jos krantai. Grafo K.Tiškevičiaus keliais po 150 metų”.

Padrąsinti susibūrusių ant upės kranto žmonių plojimų, žygeiviai prie jaukaus seno Kameno kaimo pradėjo beveik pusės tūkstančio kilometrų kelionę Vilijos-Neries upe nuo jos aukštupio Baltarusijoje iki santakos su Nemunu Kaune.

Tą pačią dieną ir tame pačiame kaime, tik prieš pusantro amžiaus, į ekspediciją Vilijos upe pajudėjo ir tuomečio šviesuolio, Logojske (Baltarusija) gyvenusio grafo K.Tiškevičiaus laivai.

Savo mokslingumu ir pagarba paprastiems žmonėms nuo daugelio to meto didikų skyręsis grafas šioje kelionėje kompleksiškai – istorijos, archeologijos, etnografijos, gamtos ir net kalbos mokslų požiūriais – ištyrė bei aprašė Vilijos-Neries upę ir jos krantus, juose įsikūrusius žmones.

Kodėl toks kilmingas ir turtingas žmogus susidomėjo šia iš pirmo žvilgsnio paprasta upe bei kelione po „krūmus”? Juk jo kolegos jau ir tais laikais, kaip ir dabartiniai turtingieji, važinėjo po egzotiškas šalis, lepinosi užjūrių kurortuose. Tai suprasime atsivertę K.Tiškevičiaus ekspedicijos dienoraštį „Neris ir jos krantai”, kurį Vytautas Buda išvertė iš lenkų kalbos, o „Minties” leidykla išleido 1992 metais.

Grafas rašo: „Upių krantai būdavo pirmiausia vieta, kurioje žmonių giminė įleisdavo savo šaknis, steigdavo savo pirmykštes sodybas, o gausėjant žmonių, nedrąsiai ir iš lėto toldama nuo kranto drįsdavo skverbtis gilyn į kraštą. Taigi upių krantai turi būti mums šventas paminklas, nes mūsų sentėviai čia pirmą žengė žingsnį, krantuose vargais negalais ėmėsi ugdyti Tėvynės gyvenimą.”

Pasak grafo, tik pažindami šias mūsų protėvių ištakas (priminsime, jog senovėje Vilija-Neris tekėjo per Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę) pažinsime ir pamilsime savo kraštą. Tolydžio vis labiau žavėdamasis Vilija-Nerimi, grafas po kelionės ją pavadino puikiąja upe, o ekspedicijoje praleistas dienas – gražiausia savo gyvenimo dalimi.

Prašė vandens – gavo kompoto

Šių dienų ekspedicijos dalyviai, sumanę pakartoti grafo maršrutą, išvydo prie Vilijos-Neries nemažai permainų. Tačiau, kaip ir prieš 150 metų, tebėra tokia pat graži upė bei jos apylinkės ir tokie pat, kaip prieš 150 metų, geri bei nuoširdūs prie jos gyvenantys žmonės.

Vilijos-Neries aukštupys mus, žygeivius, užbūrė daug kur natūralios, kone laukinės gamtos vaizdais, kokių Lietuvoje jau nedaug. O prie upės įsikūrusių baltarusių kaimai ir kaimeliai jaukūs ir paprasti, civilizacijos dar nesugadinti.

Medinės trobos, langais pagarbiai atgręžtos į upę, paprasti ir svetingi jų šeimininkai. Nematėme dar nė vieno skeptiškai nusiteikusio, juo labiau pikto – daug sutiktųjų mojavo linkėdami gero kelio.

Pirmosios kelionės dienos žygeivius kamavo kaitra, ir kai užsukdavome pas žmones vandens – ne tik atlapodavo šulinių dangčius, bet vaišino ir pienu, vyšnių kompotu, medumi, krovė kiaušinius: „Imkit, vaikeliai…”

Gal tai ir dėl to, jog mes šiems nuošaliai gyvenantiems kaimiečiams esame naujiena? Gal, jei tokių laivų vilkstinės pasileistų čia taip dažnai, kaip dabar yra Ūloje, Merkyje ar Žeimenoje, jos pakrantės žmonėms nusibostų?

Palaimino visos valdžios

Žygio dalyvius maloniai nustebino ir Baltarusijos valdžios dėmesys bei parama. Įvažiuodami per valstybės sieną nepatyrėme jokių nepatogumų. O ir per visą kelionę esame globojami. Įkandin žygeivių į mūsų stovyklavietes atrieda sunkvežimis, gabenantis geriamąjį vandenį, atvežami ir tualetai. Vos spėjome įsikurti – atžlega traktorius su malkomis laužui.

Ekspedicijos atidarymui Kameno kaime baltarusiai surengė ištisą ceremoniją: pastatė ant upės kranto paminklinį akmenį, šalia kurio įbetonuotas užrašas skelbia, jog čia prasidėjo dvi 1857 ir 2007 metų ekspedicijos. Palydėti mūsų atvyko srities ir rajono valdžios atstovai, o po jų iškilmingų kalbų koncertavo saviveiklininkai.

1857 metų grafo K.Tiškevičiaus ekspediciją Kameno kaime palaimino, kaip jis rašo savo knygoje, kunigas Juozapas. Palaiminta yra ir ši 2007 metų ekspedicija – tai padarė Kastykų parapijos dvasininkas tėvas Valentinas. Lietuvos ambasados darbuotojai įteikė dar ir Perkūno statulėlę bei palinkėjo nesipykti su šiuo dievu. Tad mes esame globojami visų įmanomų valdžių – dangiškųjų ir žemiškųjų.

„Maršrutas Kamenas-Kaunas Vilijos upe nuo šiol galėtų tapti tarptautinis, o kelionės juo – tradicinės. Nes juk ši upė suartina baltarusių ir lietuvių tautas bei akivaizdžiai rodo, jog didžiausios vertybės – gamta, kultūra, istorija – yra bendros ir jomis reikia domėtis bei rūpintis”, – siūlė Baltarusijos valdžios atstovai.

Laivuose – intelektualai

Grafui K.Tiškevičiui pirmoji ekspedicijos diena nebuvo sėkminga: ištaigingas, tačiau plaukti seklia upe nepritaikytas jo laivas „Marija” netrukus įstrigo seklumoje ir net apvirto. Sušlapusiam didikui teko ropštis į gerokai kuklesnį, bet plokščiadugnį laivą.

O mūsų ekspedicijai kol kas sekasi, mat jos vadas, Vilniaus universiteto lektorius ir vandens turizmo entuziastas Vytis Vidūnas bei jo pagalbininkai – Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius ir ekologinio turizmo specialistas Kęstutis Navickas – laivus šiai kelionei parinko tinkamus.

Mes, 30 lietuvių, esame patogiai įsitaisę 8 laivuose: dviejuose dideliuose katamaranuose, vienoje ne ką mažesnėje guminėje valtyje, kuri kažkodėl vadinama plaustu, 3 baidarėse ir 2 nedidelėse žvejo valtelėse. Visų jų grimzlė nedidelė, tad kol kas Vilijos seklumos ir kitokias kliūtis įveikiame be vargo.

Dauguma šios ekspedicijos dalyvių – mokslo ir meno žmonės bei aistringi keliautojai, vandens turizmo mėgėjai. Antai minėtasis V.Vidūnas – indologas, sanskrito ir senosios Indijos literatūros specialistas. Mokslų daktaras V.Vaitkevičius – Lietuvos šventviečių tyrinėjimais pagarsėjęs archeologas.

Geografė Filomena Kavoliūtė – Vilniaus universiteto docentė. Dainius Razauskas – etnologas, Zita ir Romualdas Girkai – kartografai, Liutauras Saulius Balsys, jo sūnus Ainis ir Eglė Tarabildaitė – baltų paveldo tyrėjai. Stanislovas Budraitis ir Snieguolė Babeckaitė – mokytojai. Mindaugas Černiauskas – kultūros vertybių apsaugos departamento, o Lina Sokolovaitė – Trakų istorinio nacionalinio parko specialistai. Vytautas Damaševičius – kino menininkas, o menotyrininkas Saulius Pilinkus – Vilniaus rotušės ceremonmeisteris. Dalia Jonynaitė – restauratorė, Birutė Stanislauskienė ir Kazimieras Vidmantas Putelis – žurnalistai. Lituanistas Liudvikas Giedraitis – žurnalo „Liaudies kultūra” skyriaus redaktorius.

Vilniaus rajono savivaldybės specialistė Gražina Golubovska padės mums bendrauti su lenkiškai kalbančiais Neries pakrančių gyventojais, o Baltarusijos mokslų akademijos menotyros, etnografijos ir folkloro aspirantas Jurašius Unukovičius, puikiai mokantis lietuvių kalbą, talkina kalbantis su baltarusių kaimų žmonėmis.

Ne vieno smalsuolio dėmesį patraukia draugiška kauniečių komanda, vadovaujama Kauno turistų klubo pirmininko ir Lietuvos keliautojų sąjungos viceprezidento Kęstučio Dagilio. Šis keliautojas į ekspediciją prikalbino ne tik žmoną Rimą, bet ir kolegas – Ingridą ir Darių Vasiliauskus su sūnumi Matu bei Kristiną Konsparskienę. Matas – jauniausias ekspedicijos dalyvis: jam dešimt metų.

Kauniečiai plaukia puošniu katamaranu, kuris, pasak K.Dagilio, yra skrodęs ir Sibiro vandenis. „Dar jaunas būdamas svajojau nusiirti Nerimi nuo jos aukštupio iki Kauno, bet nespėjau, o štai dabar proga pasitaikė”, – džiaugėsi K.Dagilis.

Kameno kaime mūsų būrį papildė keliolika baltarusių baidarininkų, kurie pasiryžę pasiekti Kauną. Tai daugiausia Vileikos turistinio klubo „Zurbagan” nariai. Šio klubo vadovas Vitalijus Kostenka – pagrindinis mūsų ekspedicijos globėjas Baltarusijoje.

Tyrinėtojui – klondaikas

Archeologą V.Vaitkevičių kamuoja šienligė, todėl jam nuo šiuo metu daug kur ore tvyrančių žiedadulkių tenka gintis tvarsčiu ant nosies ir burnos. Nepaisant to, šis jaunas mokslininkas yra pakilios nuotaikos, ir jo padėjėjai vos spėja įkandin šio daug ir greitai vaikščioti pratusio vyro.

Vilijos-Neries krantai V.Vaitkevičiui – aukso gysla, klondaikas, jis čia yra aptikęs ir toliau randa vis daugiau pilkapių ir kitokių praeities ženklų, apie kuriuos mums pasakoja vakarais.

V.Vaitkevičius su keletu talkininkų pradėjo šią ekspediciją anksčiau negu mes ir nužygiavo iki pat Vilijos ištakų. Jos yra už keliasdešimties kilometrų nuo Kameno kaimo, Dokščių rajono pelkėse. Tą nuošalią vietą, kur gimsta Vilija-Neris, tyrėjai pasiekė briste, kamuojami uodų ir nuovargio.

„Kai pasiekėme Vilijos-Neries ištakas, į mus tvokstelėjo stiprus mėtų, melisų ir gailių kvapas”, – pasakojo mokslininkas. Jis šios upės aukštupį vadina Velja – toks, pasak V.Vaitkevičiaus, buvo jos vardas senovėje.

K.Tiškevičius savo knygoje pateikia vietos žmonių jam papasakotą legendą, kaip atsirado Vilija. Esą kadaise toje vietoje gyveno siuvėjas Steponas ir jo mylimoji Ulijona. Nežinia, kodėl Dievas užsirūstinęs ant Stepono ir pavertęs jį akmeniu. Mylimoji suklupo, apsikabino suakmenėjusį savo mylimąjį ir prapliupo raudoti. Ji tiek daug verkė, kad iš ašarų pasipylė versmė bei tapo upe…

Tiek K.Tiškevičius, tiek vėliau Vilija-Nerimi keliavę garsūs geografai Steponas Kolupaila ir Česlovas Kudaba tvirtino, jog ir legenda yra toli nuo tiesos – esą Vilija prasidedanti už keliolikos kilometrų nuo akmens. Tačiau V.Vaitkevičius įsitikinęs, jog šios upės gimta visai netoli to gamtos paminklo.

Užtenka vietos ir meškoms

Netruko prabėgti pirmosios mūsų ekspedicijos dienos. Vos baigėsi Kameno sodybos, kairiajame Neries krante išvydome aukštą skardį. Vilija jį gerokai apardė, ir dabar aiškiai matyti praėjusių amžių žymės – kopų, dirvožemių sluoksniai. Šią vietą baltarusiai vadina Krasivyj bereg – Gražus krantas. Kairėje pusėje netoli nuo čia prasideda didžiulės girios, kuriose užtenka vietos net ir meškoms.

Kiek paplaukę, išgirdome į Viliją įtekantį upeliuką, kurio vanduo nustebino skaidrumu ir šaltumu. Tačiau ko stebėtis – juk Kobylenka atsrovena iš tų didžiųjų girių. Ištroškę žygeiviai nardina butelius į Kobylenką – puikaus vandens užteks iki vakaro.

Netrukus Vilija rimsta ir tvinsta, platėja – jau prasideda Vileikos marių patvanka. Dešinėje – senovinis Kastykų kaimas, senovėje ypač garsus tuo, jog čia buvo didžiausia Vilijos aukštupyje prieplauka.

Čia vykdavo prekyba, stovėjo medienos, įvairių prekių sandėliai. Juk anais laikais Vilija šio krašto žmonėms buvo vienintelis susisiekimas su pasauliu – šia upe plukdydavo žemyn, į Vilnių, Kauną, net toliau, rąstus, linų, kanapių grūdus ir kitokias kaimiškas gėrybes, o parsigabendavo geležies, druskos, ginklų.

Kastykų kaimo viduryje tebestūkso, kaip ir grafo K.Tiškevičiaus laikais, pilkapių kauburėliai. Ilgai žvelgė į juos mūsų archeologas V.Vaitkevičius, tačiau tyrinėti, ką slepia šia kapai, kaip tai kadaise darė grafas k.Tiškevičius, nesiėmė.

Tačiau kai įplauksime į Lietuvos teritoriją, archeologas V.Vaitkevičius planuoja mūsiškius pilkapius tirti metalo ieškikliu.

Vileikos marios nenuvargino

Keletas kilometrų už Kastykų prasideda Vileikos marios. Čia stojame nakvoti, o kitą rytą į mūsų stovyklavietę atrieda traktorius ir autobusas. Traktoriaus priekaboje telpa mūsų laivai, autobuse įsitaisome patys. Netrukus jau sušmėžuoja didžiulė Vileikos užtvanka, pertvėrusi Viliją. Milicininkai pakelia užkardą ir mes įleidžiami prie upės žemiau užtvankos. Nebereikės irtis per didžiules Vileikos marias, kurios didesnės ir už Kauno marias.

Grafo K.Tiškevičiaus laikais šio vandens telkinio dar nebuvo. Vilija aukščiau Vileikos patvenkta tik prieš 30 metų. Šių marių vanduo kanalu keliauja Minsko link – Baltarusijos sostinės gyventojų poreikiams. Kas lieka, Svisločės, Berezinos ir Dnepro upėmis pasiekia Juodąją jūrą.

Vilija-Neris dėl to netenka trečdalio, jei ne daugiau, vandens. Senovėje ji žemiau Vileikos buvo daug vandeningesnė.

Grafas K.Tiškevičius savo dienoraštyje pažymėjo, jog Vileikoje gyvena beveik 3000 žmonių. Dabar jų šiame rajono centre beveik 10 kartų daugiau.

Svetingai buvome priimti ir Vileikoje – čia taip pat, dalyvaujant rajono valdžiai ir dvasininkui, buvo atidengtas paminklinis akmuo, sutiktuvių dalyviams surengtas koncertas, Vileikos muziejuje organizuotame specialiai šiai ekspedicijai skirtame seminare Baltarusijos kraštotyrininkai ir keliautojai dalijosi mintimis apie savo kraštietį K.Tiškevičių ir naująją tarptautinę ekspediciją.

Dabar, kai rašau šias eilutes, iki Lietuvos ekspedicijos dalyviams liko maždaug šimtas kilometrų. Tikimės gimtąją šalį pasiekti birželio 17 dieną Buivydžiuose (Švenčionių r.). Nuo čia prie ekspedicijos gali prisijungti daugiau žygeivių.

Birželio 21 dieną ekspedicija pasieks Vilniaus priemiestį Verkius, o kitą dieną sostinės rotušėje ekspedicijos dalyvius sveikins Vilniaus meras. Kiek atsikvėpę, žygeiviai trauks Nerimi žemyn – į Kauną, kur Vilija-Neris įpuola į Nemuno glėbį.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Lietuvių žygeivius užbūrė baltarusių svetingumas"

  1. Samas

    Gražiai parašyta. Doriems žmonėms ir vietiniai draugiški. O kas būtų,jei upe imtų plaukti berniukai,kuriems „jūra iki kelių”,ir kurie nepripažįsta jokių draudimų?

Komentuoti: Samas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.