Žmogus nuo gimimo iki mirties pereina tam tikrus amžiaus tarpsnius, kurių metu išgyvena augimo krizes. Tai būdinga ir vaikams. Kol jie užauga ir išeina į suaugusiųjų pasaulį, patiria vieni lengvesnes, kiti sunkesnes vadinamąsias augimo krizes.
Krizių nereikia vengti
Augimo krizės – būtinos ir svarbios tuo, kad per jas mūsų vaikai pereina į brandesnį amžių. Be abejo, jų metu tėvai natūraliai susiduria su vienokiomis ar kitokiomis auklėjimo problemomis bei sunkumais.
Tačiau tam tikram amžiui būdingos problemos tik rodo, kad vaikas normaliai auga bei vystosi. Tėvams svarbu ne stengtis apsaugoti savo vaikus nuo tam amžiui būdingų augimo problemų.
Svarbu, kaip jie spręs atsiradusias problemas: nuleis rankas, palikdami viską likimo valiai, ar bandys jas įveikti. Laiku išsprendus problemas vaikas dvasiškai, psichologiškai, fiziškai bei socialiai pereis į brandesnį amžių.
Tėveliams tampa lengviau, kai konsultacijų metu pavyksta išsiaiškinti, kokių problemų ir sunkumų galima tikėtis viename ar kitame vaiko augimo amžiuje, kaip tinkamai į tai reaguoti ir adekvačiai pasielgti. Be abejo, klaidos čia neišvengiamos. Tai – normalu, ir natūralu.
Pasitikėjimo ar nepasitikėjimo krizė (iki 1 metų)
Šiame etape vaikas yra visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų dėmesio. Jei jis patiria jų meilę ir rūpestį, yra myluojamas, kalbinamas, prižiūrimas bei visi jo pagrindiniai fiziologiniai, psichologiniai, emociniai poreikiai laiku patenkinami, tai sudaro palankias sąlygas vaiko asmenybei sėkmingai vystytis.
Ypač svarbus mamos vaidmuo. Per ją formuojasi saugumo jausmas, pasitikėjimas kitais suaugusiaisiais bei visu išoriniu pasauliu. Mama vaikui pirmaisiais gyvenimo metais yra lyg laidas, padedantis formuotis optimizmui, vilties turėjimui, teigiamam savęs vertinimui, savo vertės, reikšmingumo pajautai. Tai yra labai svarbus startas toliau gyvenime augant ir siekiant savo tikslų.
Tačiau, jei mažyliu mažai rūpinamasi, jei jis nepatiria artimiausių žmonių meilės, formuojasi jo baikštumas, įtarumas, nesaugumas bei nepasitikėjimas išoriniu pasauliu ir jame gyvenančiais žmonėmis, pakertamas pasitikėjimo savimi jausmas. Dėl to vaikas vėlesniame amžiuje gali turėti rimtų asmenybės bei elgesio problemų, kurias koreguoti labai sunku.
Pagrindiniai auklėjimo akcentai:
vaiką mylėkite besąlygiškai, myluokite, glostykite;
bendraujant suteikite kuo daugiau teigiamų emocijų bei išgyvenimų.
Savarankiškumo arba gėdos ir abejonių krizė (2 – 3 metai)
Šiame etape sėkmės atveju formuojasi savarankiškumo, asmeninės vertės jausmai, o nesėkmės atveju – gėdos, abejonių jausmai.
Tokiame amžiuje vaikas išmoksta ne tik vaikščioti, bet ir laipioti, atidarinėti, stumdyti, mėtyti. Jis labai džiaugiasi savo naujais sugebėjimais ir siekia viską daryti pats, padėti net suaugusiesiems.
Vaikas tarsi bando sužinoti, ką jis gali savo aplinkoje valdyti, tvarkyti, o ko – ne. Jei tėveliai suteikia galimybę ir net paskatina daryti tai, ką jis iš tikrųjų gali, formuojasi vaiko pasitikėjimo savimi jausmas, savarankiškumo, aktyvumo siekiai.
Šioje stadijoje vaikui labai svarbu leisti pasijusti vertinga asmenybe, kuri gali pati rinktis, pradedant nuo pačių paprasčiausių dalykų. Priešingu atveju, jei tėveliai neleidžia vaikui išbandyti savo jėgų, nuolat akcentuoja jo klaidas, peikia, skubina, bara, puola daug ką daryti už jį, formuojasi perdėto drovumo, gėdos jausmai, abejojimas savo jėgomis ir pasauliu. Dažnai vaikai pradeda meluoti, kad įtiktų savo tėvams, pateisintų jų lūkesčius.
Pagrindiniai auklėjimo akcentai:
laiku sureaguokite į netinkamą vaiko elgesį;
kontroliuokite vaiko elgesį, tai ilgainiui turi peraugti į bent dalinę vidinę vaiko savikontrolę;
įveskite aiškias taisykles bei ribas;
suteikite bei skatinkite savarankiškumą, ypač kai vaikas pats rodo iniciatyvą.
Iniciatyvumo ar kaltės jausmo krizė (3 – 5 metai)
Vaikas sėkmingai pereina šį etapą, jei tėveliai nevaržo savo atžalos iniciatyvos, leidžia jam bėgioti, bandyti, išgalvoti įvairiausių žaidimų. Svarbu kantriai atsakinėti į visus vaiko užduodamus klausimus, padėti lavinti jo vaizduotę. Svarbu, kad suaugusieji laiku ir vietoje taikytų draudimus ir sakytų „ne” tik tada, kai tikrai tai būtina.
Tokiu atveju vaikas tikrai nepraras iniciatyvumo, pasitikės savo jėgomis. Taip formuosis sveikas sąžinės ir pareigos jausmas.
Šis raidos etapas nesėkmingas tada, kai tėvai per dažnai slopina savo vaiko iniciatyvumą, neleidžia savarankiškai veikti, parodo, kad jo užduodami klausimai juos nuolat vargina ir yra įkyrūs. Tada vaikas dažnai išgyvena kaltės jausmą, auga drovus, įsitempęs, suvaržytas. Kaltės jausmas labai pavojingas šiame amžiuje, ypač jei vaikas jo jaučia per daug ir per dažnai.
Nuolatinis kaltės jausmas skatina vidinį kerštingumą, pyktį bei baimę būti nubaustam už slaptas mintis. Vėlesniame amžiuje galimos elgesio ir emocijų problemos, žemas savivertės jausmas.
Kita vertus, jei tėvai leidžia per daug ir toleruoja netinkamą elgesį, nesugeba laiku nustatyti ribų, kenkia savo vaikui, nes jis gali užaugti nepakankamai sąžiningas bei atsakingas, o vėlesniame amžiuje gali turėti rimtų bendravimo problemų.
Pagrindiniai auklėjimo akcentai:
neerzinkite vaiko be reikalo, kad neišsiderintų vaiko dvasinė pusiausvyra;
išklausykite ir atsakykite į vaiko pateiktus klausimus, kad ir kiek daug jų būtų;
pradėkite mokyti vaiką spręsti iškilusias problemas, sunkumus, konfliktus;
drauskite tam tikrus dalykus, parodykite ribas ir laiku pasakykite „ne” netinkamam vaiko elgesiui.
Pagrindinė problema šiame amžiuje – išlaikyti pusiausvyrą tarp iniciatyvumo skatinimo ir draudimų, kaltės jausmo.
Sugebėjimo atlikti ar menkavertiškumo krizė (6 – 11 metų)
Tai įėjimo į gyvenimą pradžia, kuri prasideda mokykliniu gyvenimu. Vaiko aplinka nebėra vien tėvai, šeima. Santykiai ir aplinka, kuriuos vaikas randa mokykloje, daro didžiulę įtaką jo psichikos pusiausvyrai.
Šis periodas reikšmingas tuo, kad atsiranda sugebėjimas kooperuotis. O didžiausia vertybė šioje stadijoje – įgyjamas meistriškumo, kompetencijos, sugebėjimo gerai kažką atlikti jausmas.
Toks jausmas atsiranda tada, kai vaikas suvokia, kad gali ir sugeba pasiekti savo išsikeltų tikslų, ir sulaukia palaikymo, pripažinimo iš aplinkos. Tačiau jei vaikas pakliūva į tokią aplinką, kuri nepadeda formuotis naujiems įgūdžiams bei mokėjimams, ir sulaukia daug kritikos, menkinimo, paniekos, tuomet vaiko viduje formuojasi nepasitikėjimas savimi, savo jėgomis. Dėl šių priežasčių didėja menkavertiškumo jausmas, kuris netrukus gali peraugti į nevisavertiškumo kompleksą. Vaikas kuo toliau tuo labiau patiki, jog yra niekam tikęs.
Pagrindiniai auklėjimo akcentai:
daug palaikymo, paskatinimo atliekant naują veiklą, venkite pulti kritikuoti, jei vaikui kas neišeina;
pagirkite už pastangas, pasidžiaukite kartu pavykusiu rezultatu, net jei jis labai retas;
pamokykite naujos veiklos ar įgūdžių.
leiskite pabaigti pradėtą darbą, būkite kantresni, ypač kai vaikui nesiseka ar pažanga lėta;
priimkite savo vaiką tokį, koks jis yra;
pasistenkite kuo dažniau kalbėtis ir išklausyti vaiką.
Slypi pavojai
Taigi, apžvelgėme čia tik pagrindines augimo krizes, su kuriomis susiduria mūsų vaikai bei tėveliai iki vaikų paauglystės.
Kiekvieno amžiaus tarpsnio krizėje slypi ir galimybė, ir pavojus.
Sėkmingai įveikus augimo krizę mūsų vaikas tampa brandesnis, savarankiškesnis, o nesėkmingai perėjus krizę – galimas net regresas, įvairios psichologinės problemos. Tačiau tai nereiškia, kad viskas prarasta. Nepavykus išspręsti to amžiaus pateiktų sunkumų bei išbandymų, dažnai galima su jais susitvarkyti kitu gyvenimo periodu, kai mes ir mūsų vaikai jau esame labiau tam pasiruošę, arba kreiptis pagalbos į specialistus.