Profesorius Sigitas Kudaravičius – buvęs ir galbūt būsimas Klaipėdos universiteto (KU) Jūrų technikos fakulteto (JTF) dėstytojas.
Vienas iš universiteto kūrėjų, nuolat keliaujantis ir mokslinėse konferencijose dalyvaujantis mokslininkas prieš šešerius metus paliko KU – sako, ne savo noru. Ir iki šiol puoselėja viltį sugrįžti į uostamiesčio alma mater.
Dėl kokių priežasčių nepasilikote dėstytojauti?
Formaliai 2001-aisiais baigėsi mano, kaip dėstytojo, kadencija. Buvo pasinaudota tuo pretekstu ir tuometinis rektorius Stasys Vaitekūnas nebepratęsė mano darbo sutarties. Ne vieną sykį mėginau grįžti ir dabar esu pateikęs savo, kaip dėstytojo, kandidatūrą svarstyti artimiausiam Senatui.
Papasakokite, kaip Klaipėdoje gimė universitetas – juk buvote vienas iš jo įkūrėjų.
1963 metais man, ką tik apgynusiam mokslų daktaro disertaciją, staiga pasiūlė važiuot į Klaipėdą organizuoti Elektrotechnikos mechanikos katedrą visiškai tuščioje vietoje – nė vieno žmogaus, nė vieno dėstytojo. Taip aš atsidūriau Klaipėdoje, visiškai neplaukusį mane įmetė į jūrą, – šypsosi.
– 1989 metais kilo KU idėja. Tuomet Klaipėdoje veikė trys savarankiški kitų aukštųjų mokyklų padaliniai: Kauno politechnikos instituto (KPI) Klaipėdos fakultetas, Vilniaus konservatorijos menų fakultetas ir Šiaulių pedagoginio instituto fakultetas. Mums kilo idėja steigti savarankišką universitetą. Daug kas priešinosi. Pavyzdžiui, tuometinis mokslo ministras tiesiog pasišaipė: „Ką jūs manot, jei čia šiukšles sušluosite į vieną kampą, ir bus universitetas?” Žinoma, mes netikėjom, kad universitetas iš karto gali tapti visavertis. Tačiau idėja, nepaisant galingų skeptikų pasipriešinimo, subrendo ir KU buvo įsteigtas.
Kokie buvo Jūsų santykiai su studentais?
Studentų per mano rankas perėjo daugiau nei tūkstantis ir aš neprisimenu, kad kada nors būtų kilę konfliktų. Žinoma, studentų yra visokių: ir nesugebančių, ir nežinančių, ir tinginčių, ir norinčių apgauti. Bet visuomet pagrindinis principas – studentui suteikti žinių, pamokyti bet kurioje situacijoje. Pavyzdžiui, egzaminų metu. Aš nemanau, jog egzaminas – studento atsiskaitymas iš to, ką jis žinojo. Egzaminas irgi yra toks etapas, kur studentas gali dar daug ką sužinoti arba kritiškai įvertinti savo žinias. Jei studentas kalba nesąmones, turi parodyti, ko jis nežino, ką jam reikėjo žinoti, kaip jis tai galėtų sužinoti.
Kur dirbote nuo 2001-ųjų iki dabar?
Per tą laiką teko skaityti paskaitas užsienio universitetuose: Prancūzijos Dartua, Helsinkio technologijos universitete. Bet tik epizodiškai. Pavyzdžiui, Prancūzijos universitete buvo planų ilgiau bendradarbiauti, bet Prancūzijos įstatymai gan griežti dėl amžiaus, netgi griežtesni nei mūsų: jei 65-eri – jau viskas, dėstytojauti nebeleidžia. Bet ten visiškai kitos sąlygos – ateina nauja pamaina dėstytojų, o pas mus jos nėra. Juk nestovi išsirikiavusi eilė jaunų profesorių, kurių seniai neįsileidži.
Jau ne viena studentų karta išėjo, kai Jūs nustojote dėstyti, o daryta pedagoginio darbo pertrauka gana ilga. Ar manote, kad Jūsų dėstymo metodai tenkins šiandieninį jaunimą ir jo poreikius?
Žinoma, yra profesoriai, kurie 20-30 metų skaito iš to paties konspekto. Aš niekad nesu skaitęs paskaitos iš popierėlio. Nesu nė vieno pranešimo „iš lapelio” skaitęs ir mokslinėse konferencijose, tegul tai būtų angliškai ar prancūziškai. Kita vertus, bene vienintelis visos Lietuvos mastu tiek daug dalyvaujantis įvairiose tarptautinėse mokslo konferencijose.
Beje, aš turiu individualią įmonę, užsiimančią moksliniais tyrinėjimais, ją įregistravau prieš 10 metų, kai mane pakvietė konsultuoti Korėjos respublikos kompanija LG. Aš porą metų su jais bendradarbiavau, kelis kartus buvau nuvykęs. Tai buvo naudinga abiems pusėms, jie siūlė pasilikti bet kokiomis sąlygomis, bet ką reiškia pasilikti Korėjoje ilgam? – juokiasi. – Užsidaryti į narvą, tegul ir auksinį, nesinorėjo… Aš tiesiogiai dalyvauju pasauliniame mokslo vystyme, nuolat atnaujinu žinias, mokslinė konferencija – ir yra tiesioginis bendravimas, kurio metu gali sužinoti karščiausias mokslo naujienas, kurios spaudoje apžvelgiamos vėliau.
Manote, kad Jūsų grįžimas būtų postūmis fakultetui vystytis?
Taip, žinoma. Aš turiu ką perduoti, norėčiau toliau organizuoti mokslinius tyrimus katedroje. Ir dabar dalyvauju šiame darbe, konsultuoju kolegas. Paradoksas: nors jau beveik šešti metai nebedirbu, bet vos ne kasdien užeinu į katedrą. Ką padarysi, esu prisirišęs, nes KU yra ir mano kūdikis… Ir didžioji dalis gyvenimo čia praleista. Tada, kai mane nusiuntė į Klaipėdą, galvojau, jog pabūsiu keletą metų ir tiek, nes turėjau kitų planų, o tie pora metų į ką pavirto?.. Ir aš nė kiek nesigailiu.
Gal nekuklu klausti, bet – kiek Jums metų?
Čia jokia paslaptis, man jau 71-eri. Bet manau, jog ne biologinis amžius yra lemtingas. Matau ir „jaunų senių”, kurie turėdami daug mažiau metų moksliniu ir žmogiškuoju požiūriu yra jau susenę.