Badas. Skurdas. Neteisybė. Panieka. Baimė. Ašaros.
Tai gyvenimo realybė, patirta ir tų, kurie gūdžiais pokario metais nebuvo ištremti, kankinami rūsiuose ar įkišti į kalėjimų kameras.
Daugybę Sibiro lagerių ar tremties išvengusių žmonių anuomet ištiko nepavydėtinas likimas. Jie prarado visą turtą, buvo priversti bėgti iš gimtųjų vietų, meluoti apie šeimą, kęsti išdavystes ir represijas.
Ieško liudininkų
Net daugiau nei po pusšimčio metų Lietuvos gyventojai siekia gauti nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinį statusą.
Toks statusas ne tik suteikia teisę gauti papildomų pinigų, bet ir tampa savotiška moraline kompensacija už patirtus skaudžius išgyvenimus.
Nukentėjusiojo statusas suteikiamas ir tiems, kurie išvengė tremties ar kalinimo.
Šiems žmonėms tenka įrodinėti, kad iš jų šeimų buvo atimta žemė, kitas turtas, o jų pavardės buvo tremiamųjų sąrašuose.
Tiems, kurie trėmimų laiku tebebuvo nepilnamečiai, užtenka archyvinių duomenų.
O trėmimų metu buvę pilnamečiai žmonės privalo kreiptis į teismą.
Teismuose reikia įrodyti, jog archyviniuose dokumentuose minimos būtent jų pavardės. Tenka ieškoti liudytojų, kurie gali patvirtinti senus faktus.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Audrius Saulėnas sakė, kad pastaruoju metu jam vis dažniau tenka nagrinėti prašymus asmenų, kurie pagal Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos 1941 metų sausio 10 dienos susitarimą dėl gyventojų mainų buvo atkelti į Lietuvą.
Tai dabartinės Lenkijos teritorijoje gyvenę žmonės, jėga perkelti į Lietuvą.
Per praėjusius metus tremtinio ar nukentėjusiojo nuo represijų statusas suteiktas maždaug tūkstančiui piliečių.
Klaipėdoje Tremtinių ir politinių kalinių sąjunga vienija 2 700 žmonių.
Dar kiti yra gavę nukentėjusių nuo represijų statusą, tačiau sąjungos veikloje nedalyvauja.
Šių žmonių likimai yra tapę ne tik šeimos pasididžiavimu, bet ir tautos istorijos dalimi.
Trėmė tą pačią dieną
Gyvenimas neretai suveda panašių likimų žmones.
Jaruta ir Steponas Petrauskai tik susituokę sužinojo, kad abiejų tėvai buvo suimti ir ištremti tą pačią dieną – 1948 metų gegužės 22-ąją.
Abu jie tuo metu buvo moksleiviai. Tik S.Petrauskas tuo metu mokėsi Šiaulių, o J.Petrauskienė – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje.
S.Petrauskui tada buvo šešiolika. Lietuvoje iš visos šeimos jis liko vienas. Vaikinas veržėsi prie traukinio sąstato bent pamatyti namiškius.
Tačiau sesuo per pažįstamus žmones perdavė jam laiškelį, kuriuo primygtinai reikalavo bėgti ir slėptis, kad iš šeimos bent jis vienas liktų Lietuvoje.
Po poros dienų vaikinas pamatė kaimynų berniuką, apsivilkusį jo drabužiais.
Steponas prisiglaudė pas krikštamotę, bet netrukus turėjo ieškotis naujos vietos, nes baiminosi, kad geradarių šeimos neištremtų. Vėliau jį priėmė pusseserė.
Norėdamas mokytis Klaipėdos jūreivystės mokykloje vaikinas ilgą laiką melavo esąs visiškas našlaitis.
Tarnavo mokytojai
J.Petrauskienė buvo vos dvylikos, kai mokytoja jai papasakojo apie šeimos tremtį.
Gargždiškė su seseria liko Klaipėdoje ir glaudėsi tai pas vieną, tai pas kitą gimnazijos mokytoją.
Stambių ūkininkų dukra turėjo užsidirbti pragyvenimui, tačiau darbuose ją laikydavo ne ilgiau nei tris mėnesius. Taip siekta žlugdyti „klasinių priešų” vaikus.
Dar būdama paauglė J.Petrauskienė išmoko ne tik rusų kalbą, bet ir spausdinti rašomąja mašinėle. Taip ji gavo darbo.
„Nors nebuvau ištremta, bet patyriau daug vargo ir neteisybės. Kaimynai pasakojo, kad iš mūsų kiemo tarybiniai veikėjai tris paras be perstojo vežė turtą. Namui statyti tėvo supirktas medžiagas panaudojo Gargždų partiniai ponai. Tiesa, sutikau ir daug gerų žmonių, – pasakojo moteris. – Tėvas mums su seseria samdė butą ir tarnaitę Klaipėdoje. O būdama vos dvylikos jau turėjau prižiūrėti svetimą kūdikį, melžti karvę ir virti savo mokytojos šeimai pietus. Bet nepražuvau. Baigiau universitetą ir sulaukiau iš tremties grįžtančių namiškių. Mano tėvelis ir vyro mama mirė tremtyje.”
Nuskriaudė triskart
Klaipėdiečiai Gediminas ir Jadvyga Numgaudžiai jaunystėje tik per plauką išvengė tremties. Abiejų šeimos buvo įrašytos į tremtinųjų sąrašus.
Šalia Salantų gyvenę G.Numgaudžio tėvai buvo stambūs ūkininkai. Šeima neteko turto bene triskart.
Pirmą kartą dar 1940 metais nacionalizuota pusė jų nuosavybės. Iškart po karo – likusi dalis.
Senyvi ligoti G.Numgaudžio tėvai turėjo pasitraukti gyventi į kitą kaimą, kartu pasiimdami tik tiek mantos, kiek patys panešė.
Tačiau ir tai neišgelbėjo jų nuo kėslų ištremti. 1949 metais jie, slapstydamiesi miškuose ir pas kaimynus, išvengė kelionės gyvuliniais vagonais.
„Mano tėvą gelbėjo optimizmas. Jis išgyveno 98 metus. Netekęs kelių pastatų Salantuose, didelio ūkio greta miestelio, tėvas dažnai sakydavo, kad jam gerai, nes nereikia niekuo rūpintis. Žinoma, visiems šeimos nariams skaudėjo širdį. Juk viskas buvo uždirbta savomis rankomis. Išlikome tik todėl, kad padėjo kaimynai ir giminaičiai”, – pasakojo G.Numgaudis.
Partinis neišdavė
Pasakodama apie tai, kaip tik per plauką išvengė tremties, J.Numgaudienė negalėjo sulaikyti ašarų. Ji su mama gyveno sodyboje netoli Darbėnų.
Apie ketinimą ištremti jos sužinojo iš vieno partinio veikėjo.
1949 metų pavasarį mergina gavo pasą ir važiavo į miestą jo registruoti. Pakeliui vežimą sustabdė enkavėdistai ir kiekvieną žmogų apžiūrinėjo, šviesdami į veidą žibintuvėliu.
Vienas veikėjas Jadvygą pažino, bet nudavė jos nepažįstąs ir pranešė, kad tremiamų asmenų tarp keliauninkų nėra.
Tą pačią dieną dauguma kaimo ūkininkų buvo išvežti. Tik J.Numgaudienės mama spėjo pasislėpti miške.
Pusę metų neišeidamos į lauką moterys slėpėsi pas giminaičius kaime. Į gimtąją sodybą jos niekada nebegrįžo.
Nukentėjusiojo nuo represijų statusą norintys prisiteisti žmonės teisme paprastai neturi progos išsipasakoti visos gyvenimo istorijos.
Tačiau teisėjas A.Saulėnas neslėpė, jog dažnai nagrinėjant tokias bylas nesunku suvokti, kokių siaubingų išgyvenimų teko patirti ir represijų išvengusiems žmonėms.