Visi turbūt pamena Danielio Defo „Robinzono Kruzo nuotykius”. Knygoje vaizduojama ne tik tėvynę, bet ir visuomenę bei socialinį ir civilizuotą gyvenimą praradusio žmogaus situacija. Savo dienoraštyje išsigelbėjęs ir vienintelis iš visos laivo įgulos likęs gyvas Robinzonas rašo pro et contra principu – už ir prieš situaciją, į kurią jį bloškė likimas.
Už – kadangi vienintelis liko gyvas ir gali tęsti savo žemiškąją kelionę, iš kurios pasitraukė jo draugai. Prieš – kadangi jis vienas kaip pirštas negyvenamoje saloje, kurioje nėra jokios žmogiškos būtybės.
Gyvenimui sakai taip – nes išgyventi čia, regis, galima, juolab kad ir laive likę ginklai, šaudmenys bei maisto atsargos ir buities rakandai jo gyvenimą gerokai palengvina. Bet – už fizinį išlikimą tokioje saloje teks nuolat grumtis, juolab jog neaišku, ar kada nors kokia gyva siela užklys čia ir ar kas nors sužinos, kad čia gyvena nelaimingas anglas iš Jorko.
Pabėgimas iš pragaro
Tokį dienoraštį nesunkiai galėtų vesti daugelis emigrantų. Tiesą sakant, jis nuolat vedamas, tik nebūtinai užrašomas. Robinzono dienoraštis yra kone kiekvieno tremtinio ir emigranto mentalinė praktika, net jei ji(s) ir neprisimena šio kūrinio. Dienoraštis vedamas net ne todėl, kad žmogus nuolat nebūtų patenkintas tuo, ką turi. Reikalas čia veikiau tas, kad nūdienos pasaulyje apskritai nebeliko akivaizdžių pranašumų ir vienareikšmių privalumų.
Skirtumai yra akivaizdūs ir nereikalingi sudėtingų apmąstymų, kai kalba eina apie pabėgimą iš šiuolaikinio sekuliarinio pragaro – totalitarinių režimų, kuriuose vieninteliu gėriu tampa fizinis išlikimas ir duonos kąsnis už besąlygišką paklusnumą ir šunišką ištikimybę uniformuotam šeimininkui. Bet jie gerokai keblesni, kai emigruojama vien tam, kad gyventum taip, kaip gyvenama ten – mitologizuotuose Vakaruose.
Už viską tenka mokėti vienokią ar kitokią kainą. Geresnio ir saugesnio gyvenimo, didesnės nepriklausomybės ar laisvės, laimingesnio profesinio gyvenimo kaina yra emigracija. O ją absoliučiu gėriu gali laikyti tik arba jos nepatyręs, arba tas, kurio gyvenimas tėvynėje mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo svetur.
Kaip Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Aukso veršis” nemarusis herojus Ostapas Benderis teigė senos ir intelektualios, tik kodekso paniekintos profesijos atstovui Šurai Balaganovui, emigracija – tai pomirtinio gyvenimo mitas. Kas ten patenka, tas nebegrįžta.
Ostapo Benderio sociologinė hipotezė yra tiesiog geniali – emigracija paremta būtent įtikėjimu į papildomo arba atsarginio gyvenimo galimybę, nuvertinant buvimą savojoje vietoje kaip esą vienkartinę, lengvai nuspėjamą ir jokio prasmingo tęsinio neturinčią egzistenciją.
Ką suprato K.Marksas
Gyvenimas yra ten, nes čia jo nėra – tokia būsena būdinga savo kaimo ar miestelio nekenčiančiam provincialui, netrunkančiam tapti pasipūtusiu ir juokingu metropolio privalumų gynėju – net jei jis ir nieko nežino apie to metropolio istoriją ir kultūrą. Bet šita būsena morfologiškai tiksliai pasikartoja ir prieš savo nemylimą ar nuvylusią šalį norinčių pasipuikuoti arba joje prarastą orumo pojūtį siekiančių atgauti emigrantų tarpe.
Emigracijos paradoksas yra tas, kad neretai nūdienos emigrantams tenka sau atrasti ne visai malonų dalyką – o būtent faktą, kad emigracija kažką keičia tik tam tikrame egzistavimo sluoksnyje, bet anaiptol ne visame žmogaus gyvenime.
Nėra gerų ir blogų šalių, egzistuoja tik palankios arba nepalankios aplinkos, kur tu arba reikalingas, arba ne – nelygu, kokia tavo profesija, savimonės lygis, amžius. Bet argi tokia vidinė emigracija kasdien nevyksta ir gyvenant savo šalyje?
Kieno gyvenimas dramatiškiau keičiasi – kvalifikuoto darbininko, kuris Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje uždirba daug daugiau nei Lietuvoje (tai jau skirtumas ne tarp geros ir blogos šalies, o tarp skirtingo ekonominio potencialo šalių; tiesiog žmogiškųjų resursų laimėjimas stipresnėje ekonomikoje, kuri iš silpnesnės pasisavina jaunimą ir ekonomiškai aktyviausią jos dalį – šitą puikiai suprato Karlas Marksas ir jo mokiniai), ar savo besikeičiančioje visuomenėje persikvalifikuojančio – suprantama kalba kalbant, savo profesijos ir gal net kūrybos bei savirealizacijos netenkančio – žmogaus?
Nublokšti į paraštę
Kam lengviau gyventi? Tam, kuris per sunkų darbą ir savo šalyje nebuvo aktyvus visuomenės narys, o gyvendamas svetimos kalbos ir kitos kultūros aplinkoje, dar labiau „privatizavo” savo gyvenimą ir išgyvenimus, likdamas sotaus geto aplinkoje su tokiais pat savo tautiečiais?
Ar tam, kuris savąjį socialumą ir gyvenimą savo kultūroje brangina tiek, kad susitaiko su mintimi, kad jo profesija (beje, neretai intelektuali ir reikalaujanti nuolatinio sunkaus darbo bei tobulinimosi – mediko, dėstytojo, tyrinėtojo) gimtojoje šalyje yra visiškai negerbiama ir todėl negarantuoja nei saugumo, nei orumo?
Jei pastarojo tipo žmogus paaukoja savo ambicijas ir renkasi kitą profesiją arba pradeda dirbti tiek mechaniško darbo, kad ji iki kraštutinumo suprimityvėja, bet leidžia šiaip ne taip pramisti, – ar tokio žmogaus būklė nėra dramatiškesnė už emigranto, dirbančio tai, ką geriausiai moka, ir svetimoje aplinkoje atgaunančio savo orumą?
Kas lengviau ir geriau – likti savo socialinėje erdvėje, kuri kasdien žeidžia ir atima dalį tavo orumo, bet palieka tau teisę kalbėti savąja egzistencine kalba, ar „privatizuoti” savo gyvenimą svetimoje aplinkoje, išsižadėti vilties tapti visaverčiu kitos visuomenės nariu, bet užtat pasiekti revanšą prieš tave įskaudinusią tėvynę?
Į šituos klausimus nėra visus tenkinančio atsakymo. Ir negali būti. Mes tiesiog sudramatinome gyvenimo permainas žmonėms fiziškai paliekant savo šalį, bet iki šiol taip ir nepradėjome reaguoti į tūkstančius tokių nematomų žmogiškų dramų šalies viduje.
Kodėl fermerio vargai valstybei turi būti svarbesni nei darbininko, o darbininko svarbesni nei mokslininko? Kodėl svetur išvažiuojantis gyventi, bet ten visai gerai besi-jaučiantis žmogus pas mus vaizduojamas vos ne kaip antikinės tragedijos herojus, o savo šalyje pasilikęs ir į paraštę nublokštas kūrybos žmogus laikomas mažiau svarbiu?
Gal kas nors gali pasiūlyti visus tenkinantį atsakymą? Aš – ne.