Dangaus žydrynės vandenyje pliuškenasi merginos, prie stalelių susėdę skustagalviai auksinėmis grandinėmis nepaleidžia iš rankų telefonų ir garsiai klega, kilnodami stikliukus. Kontrastas situacijai – vakarėlio garso takelis: klasikinės Džiuzepės Verdžio operos „Rigoletas” akordai.
Praėjusią savaitę viename Juodkrantės viešbučių režisieriaus Raimundo Banionio vadovaujama kūrybinė grupė iš teatro scenos į filmavimo aikštelę perkėlė „Rigoleto” siužetą. Muzikinį filmą planuojama pabaigti šią vasarą. Jį eteryje parodys Lietuvos televizija.
Įžūloka idėja minimalistinėmis priemonėmis įkvėpti gyvybės klasikiniam kūriniui R. Banionio buvo įgyvendinta prieš ketverius metus – sumodernintas „Rigoletas” buvo pristatytas Klaipėdos muzikiniame teatre.
Be uostamiesčio teatro trupės, operoje dainavo žymūs Lietuvos solistai Vytautas Juozapaitis, Algirdas Janutas bei Gražina Miliauskaitė, įkūniję pagrindinius veikėjus – pašaipųjį Rigoletą, ištvirkėlį Hercogą ir romantiškąją Džildą.
„Spektaklis buvo parodytas nedaug kartų, o jo sprendimas buvo labai kinematografiškas, pakviesti puikūs solistai. Operos veiksmą perkėlėme į dabartį – čia, aišku, nėra didžiausias originalumas, bet mums pavyko visiškai nekeisti Verdžio. Perkėlus veiksmą į visiems puikiai žinomą laikmetį, o Italijos didikus pavertus Lietuvos banditais, elitinis muzikos žanras pateikiamas kiekvienam suprantama kalba”, – „Vakarų ekspresui” sakė R. Banionis.
Baseinas, saulė, dailutės merginos – šiuolaikiškas nesenstančių „Rigoleto” aistrų fonas
Anot jo, Dž. Verdžio aprašytos rūmų intrigos ir aistros puikiai įrėmino praėjusiojo amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos vertybių krizę.
„Tuomet jos buvo visiškai supainiotos, didžiausią vertę įgijo pinigas. Ar per penkiolika metų situacija pasikeitė? Dabar darome tą patį, tik įgudome maskuoti ir prisidengti kitais vardais. Grobuoniškumas išlieka, tik tampa labiau rafinuotas, išradingesnis… Aš esu tikras, kad negalima nebaudžiamai spręsti kitų žmonių likimų sau patinkančia linkme – už tai sulauksi atpildo”, – kalbėjo režisierius.
V. Juozapaitis-Rigoletas įsitikinęs, kad už laisvojoje Lietuvoje beprecedentę iniciatyvą sukurti filmą-operą režisierius ir jo bendraminčiai, sutikę paremti projektą, verti paminklo.
„Man tai – fantastiška proga paragauti kino: kad ir filmuojant televizijai, kad ir šiek tiek ribojamo garso takelio, prie kurio privalu prisitaikyti. O detektyvinis siužetas – puikus, siekiant pritraukti žiūrovą”, – pagyrų negailėjo V. Juozapaitis, kuris tuo metu kaip tik kartojosi savo partijos tekstą.
Pabaigęs šį vasarišką projektą, R. Banionis puoselėja sumanymą imtis vaidybinio istorinio filmo, kurio darbinis pavadinimas „Žalgiris – Geležies diena”.
„Jeigu viskas pavyks, tai būtų didžiausias lietuviškas pastatymas iš paskutinių dešimtmečių filmų. Mes iki šiol neturime tokio masto istorinio filmo, o juk Lenkijoje žiūrimumo rekordo pasiekusių „Kryžiuočių” iki šiol nepavyksta įveikti jokiai kitai juostai, – XX a. lenkų kino klasiko Aleksandro Fordo darbo pasisekimą prisiminė R. Banionis. – Tokie filmai žūtbūtinai reikalingi tautinei savimonei formuoti.”
Anot „Rigoleto” ir būsimojo „Žalgirio” dailininko Sergejaus Bocullo, pastarajam projektui reikia labai daug konkrečių istorinių žinių.
„Žmogui būdinga klysti, tačiau tai nereiškia leidimo „chaltūrinti”, – sakė pokalbininkas. – Drauge su kostiumų dailininke Daiva Petrulyte jau mąstome šia tema. Juosta bus filmuojama istorinėse vietose – senovinių pilių yra išlikę Lenkijoje, Latvijoje. Padarėme šiokius tokius turus į vieną ir kitą pusę, atsirinkome reikalingos medžiagos. Jeigu prie filmo prisidės vokiečiai, ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, būtų galima ką nors pafilmuoti ir šiose šalyse. Svarbu tik, kad jos nepirštų savų istorinių faktų interpretacijų.”