Nomeda Marčėnaitė, ilgametė TV3 pokalbių laidų vedėja, palieka ekraną. Paskutinė laida „Su Nomeda” jau nufilmuota – ją žiūrovai matys birželio 23-iąją, Joninių savaitgalį.
Nomedos pokalbių laida eteryje gyvavo visą penkmetį. Todėl žinia apie jos pasitraukimą skamba kitaip nei įprastas sezoninis programų tinklelio ir besikaitaliojančių televizijos veidų kaleidoskopo mirguliavimas. Šilta, atvira, šeimyniška, saviironiška – tokią Nomedą pažino ir pamilo daugybė televizijos žiūrovų.
Paskambinę Nomedai, užklupome ją besirengiančią kelionėn – praėjusį penktadienį moteris su vyru ir vaikais išvyko atostogų į Italijos kurortą Riminį.
Nomeda, ką suteikė penkeri darbo televizijoje metai?
Labai daug. Jums pritrūktų kantrybės žymintis, o man – laiko pasakoti kiek. Sakyčiau, televizija mane patupdė ant žemės… Nuo vaikystės gyvenusi specifinėje menininkų aplinkoje, buvau pripratusi prie kitokių žmonių santykių, nei įprasta daugumai.
O dirbdama laidoje pamačiau, kad moterys gyvena mušamos vyrų, kad vaikai patiria daugybę skriaudų. Tačiau dėl to nepradėjau mažiau mylėti žmonių ir pasaulis man netapo blogesnis! Niekada nebuvau kategoriška, bet šis darbas išmokė mane daug ką atleisti, būti dar labiau tolerantišką. Taigi šiuo laikotarpiu įvyko mano asmeninė evoliucija… Kiek pagreitinta.
Kas turėjo įtakos apsisprendimui išeiti iš televizijos? Spėliota apie nesutarimus, stresą ir kitus faktorius…
Kad išeinu dėl konfliktų, sakyti būtų visiškai neteisinga. Nes visada pasitraukiu iki jų, išvengiu. O darbas iš tiesų kupinas įtampos. Praktiškai iš laidos komandos pradinės sudėties iki galo buvau likusi aš viena…
Jūsų vedama laida buvo labai šeimyniška. Ar tas šeimos židinio pojūtis sklandė ir kolektyve?
Taip. Be pasitikėjimo nieko nebūtų buvę. Šiaip santykiai buvo labai geri, su kai kuriais žmonėmis, pažintais darbo metu, mūsų keliai, tikiu, niekada nebeišsiskirs. Su jais siejo ne vien tik darbiniai santykiai. O juk kartais ir per didelis asmeniškumas darbe nėra labai naudingas…
Kokius kūrybinius planus brandinate dabar?
Tereikėjo tik užsiminti, kad vėl grįžtu prie keramikos bei interjero dizaino, kaip pasipylė užsakymai. Aišku, nuo dizaino nuošaliau buvau ilgą laiką, reikės imtis iš naujo, mokytis, ieškoti. Bet kuriuo atveju „Išsipildymo akcija” bus ir kitąmet, – šypsosi labdaros renginio globėja.
– Žinote, kai buvo pasigirdę nepagrįstų kalbų apie mano neva „sužvaigdžėjimą”, vyras juokavo, kad man gal išties vertėtų nueiti pas psichologą – tų žvaigždžių ligos simptomų pasimokyti… Kaprizų labai nemėgstu ir man visai neatrodo, kad pasaulis siekia mane užgauti.
O kad įtampos ir atsakomybės jaučiau daug – tiesa. Kad ir „popsinė” ta laida buvo, visuomet stengiausi neiti paviršiumi, gyniau savo nuomonę. Kol dirbome su Justinu (laidos „Nomeda” prodiuseris Justinas Milušauskas, su kuriuo N. Marčėnaitės bendradarbiavimas nutrūko praėjusiais metais. Po jo prodiusuoti laidą, kuri tapo savaitine ir pakeitė pavadinimą į „Su Nomeda”, ėmėsi buvusi „Nomedos” redaktorė Jurga Gusarovienė. – Aut. past.), būta didelių ginčų, patrepsėdavau kojomis, – šypsosi. – O moteriškoje komandoje tapau gal kiek atlaidesnė, švelnesnė kitų nuomonei.
Neturite minčių kurti autorinės laidos?
Ne, tikrai ne. Teatleidžia man visi prodiuseriai, bet norint tapti vienu iš jų, reikia turėti tokį bulterjerišką charakterį! Bulterjerų veislės šunį turėjau, bet tokių kietų būdo bruožų – ne. O atsižvelgiant į tai, kad didžiausius reitingus turi TV produkcija, kelianti man žiovulį arba pasipiktinimą, sugadinčiau bet kokią laidą, taigi verčiau manęs prie jų neprileisti, – juokiasi.
Ką manote, ar ateis laikas, kai televizija taps kitokia?
Matote, tai, kas yra dabar – brendimo laikotarpis… Paaugliams įprasta kartoti nešvankybes ir iš jų kikenti. Pliki užpakaliai reikalingi, kol pabos, o tai būtinai įvyks, nes mūsų tauta nėra neįgali. Vieną dieną persirgsime tuo pataikavimu instinktams.
Žinoma, savo vaikus nuo televizijos įtakos saugau. Mokau juos, kad ji nėra gyvenimo pagrindas, kad reikia skaityti, bendrauti, mokėti atsirinkti, kas gerai, kas blogai. Pati kiek galėdama siekiau aiškinti tai ir laidoje: tolerantišką požiūrį į reiškinius ir nepakeičiamą klausimą „kodėl?”, kuris gali padėti išvengti klaidų kartojimo. Tad dėl šių penkerių metų man nėra gėda.