„Mužikas Žemaičių ir Lietuvos… prie vairo”, – tokiais žodžiais savo straipsnį apie nacionalinius mūsų tautiečių vairavimo ypatumus pradėtų vienas tituluočiausių šalies transporto specialistų profesorius Algimantas Ambrazevičius.
Nemažai pasaulio apkeliavęs profesorius atkreipia dėmesį, kad niekur kitur – nei Brazilijoje, nei buvusioje Jugoslavijoje, netgi įžūliu vairavimu pasižyminčioje Lenkijoje – tokio chuliganiškumo ir storžieviškumo prie vairo nėra. Na, nebent Rusijoje: „Mūsų pulkininkas buvo Rusijoje. Praleidžia jis ten žmones per perėją, o visi sustojo ir žiūri, kokie numeriai – kas per stebuklas.”
Šiokį tokį tyrimą ties Lietuvos karo akademija Vilniuje atlikęs A. Ambrazevičius pateikia rezultatus – pusę aštuntos ryto jis čia suskaičiavo po tris Kelių eismo taisyklių pažeidimus kas minutę. Vairuotojų „ligos” – chroniškas posūkio signalo nerodymas, netgi išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą.
„Buvo net atvejis, kai vienas vairuotojas su BMW, važiavęs prieš eismą, dar norėjo išlipti ir primušti kitą, kad šis neduoda jam kelio”, – prisiminė Lietuvos karo akademijos Inžinerinės vadybos katedros profesorius.
Tokios vairavimo kultūros šaknys glūdi dar sovietmetyje. „Mūsų žmonės – mužikai – naudoja mašinas tam, kad pasirodytų. TSRS žurnalistai buvo parašę tokį straipsnį – „Tarp skrybėlės ir kosminio laivo”: buvo didelis ponas pokario laikais tas, kas su skrybėle vaikščiojo. Jis buvo net liaudies priešas, nes turtingas. Vėliau – jei jis turėjo zaporožietį, buvo vadinamas buože. Iš pavydo, žinoma. O paskui žmogų kaip šunį nuo grandinės paleido ir niekam neįdomu, ką jis turi. Tai ir perka mašinas, pačias brangiausias, o kai nusiperka, mano, kad jiems viskas galima”, – įžvalgomis dalijosi profesorius.
Manantieji, kad turi mašiną, su kuria leidžiama viskas, anot A. Ambrazevičiaus, gali pataikyti „ant kito tokio kvailo”. „Susiduria kaip žemaičiai ant liepto: kas duos kelią – niekas neduos”, – pastebi jis.
Beje, apie žemaičių vairavimą profesorius turi savo nuomonę. Taip chuliganiškai, kaip važinėja žemaičiai, anot jo, nevažinėja niekas. „Vasarojau kažkada Plateliuose, važinėjausi po Žemaitiją ir pasibaisėjau. Žemaitis geriau susidauš kaktomuša, bet tau kelio neužleis”, – vietos vairuotojų užsispyrimu stebėjosi jis.
„Vaikai pas mus nuo pat gimimo pratinami reketuoti. Vaikas rėkia, o visos bobutės laksto aplink – ko gi jis nori. Lėktuvo. Ir visi galvoja, kaip jam tą lėktuvą nupirkt. Pavyzdžiui, Anglijoje, anot jo, jei trejų metų vaikas įkrito į balą, jis privalo atsistoti, susitvarkyti ir eiti toliau lyg niekur nieko, niekas jam nepadės”, – pastebi A. Ambrazevičius.
– O pas mus vaiką iš balos trauks penkios bobutės – jos privalo, – bet vaikas pats nė pirštelio nepajudins. Štai į troleibusą su močiute įlipęs būsimasis vairuotojas žiūri, kas užleis jam savo vietą atsisėsti. Mūsų šalyje jau dvejų metų vaikas supranta, kad yra protingas, o visi kiti – kvailiai. Toks lietuvių mentalitetas atsispindi ir kelyje.”
Iliustruodamas tai pašnekovas prisiminė įvykį: „Važiavo senais laikais Kaune profesorius zaporožiečiu. Eina girtas per gatvę ir rodo pirštu – atsargiai, čia aš einu, o tu dink kur nori, nes jei užmuši, tu kaltas. Profesorius puolė į šoną, numušė stulpą, o tas griūdamas tą žmogų užmušė…”
Anot A. Ambrazevičiaus, Austrija priėmė įstatymą – jeigu pėsčiasis žuvo pats pažeidęs Kelių eismo taisykles, vairuotojas už jo žūtį neatsako. „Pirmaisiais metais žuvusiųjų padaugėjo 10 proc., o paskui 30 proc. sumažėjo”, – patikino jis.
Vairavimo kultūrą atspindi ir skaičiai. Rusijoje, pokalbininko teigimu, kasmet keliuose žūva apie 30 tūkst. žmonių. Pas mus – 700-800 per metus. Per 15 nepriklausomybės metų „karas” keliuose jau nusinešė apie 12 tūkst. gyvybių.
„Ir niekam tai nerūpi. Seimas panaikino Kelių policiją, padarė Eismo priežiūros tarnybą, kuri nieko nubausti negali, tik nusišypsot. Civilinei policijai nurodė perimti Kelių policijos funkcijas. Dabar pas mus už eismo saugumą atsakingos devynios auklės, bet iš tikrųjų nė vienas už nieką neatsako, tik užsiima savireklama.
Yra tokia pasaka: buvo mieste didelė duobė. Apylankas darė, nes čia daug žmonių žūdavo, ligoninę šalia pastatė, komisijas šiai problemai spręsti kūrė. Atsirado vienas žmogus, kuris paėmė ir užpylė duobę. Nei komisijos reikia, nei ligoninės, nei daktarų”, – kovą už saugų eismą Lietuvoje ironizavo A. Ambrazevičius.
Nuvažiuokite į Minską ir neleistinoje vietoje pereikite per gatvę – norintiesiems pažiūrėti, kaip turi dirbti policija, siūlo profesorius. „Iškart 10 litų, kvitą jums išrašytų ir viso gero. Baltarusijoje milicija dirba taip, kaip čia nė nesapnuojama”, – sakė jis.