Šiuos juvelyrinius dirbinius iš deimantų rasos, smaragdo lapelių ir rubinų vainiklapių sukūrė moteris, kuri žino viską apie gundymo ir mados meną. Paryžiuje įvyko Viktuar de Kastelan kolekcijos premjera.
1927 metų gegužę Tiuirli sodo oranžerijoje Paryžiaus gyventojai pirmąkart išvydo milžinišką Klodo Monė pano „Vandens lelijos”. Po devyniasdešimties metų visų nuostabai tarp nendrių ir lelijų atsirado fantastiška „Beladonos sala”.
Taip vadinasi nauja juvelyrikos kolekcija, kurią dizainerė Viktuar de Kastelan sukūrė „Dior Joaillerie” ir šiuo metu eksponuoja oranžerijos salėse.
Iš pagrindų keisti mados ir meno pagrindus, žavėti publiką ir kurti tai, ko iki šiol niekas neregėjo, Viktuar de Kastelan jau įprato. Aukštos blondinės su tankiais kirpčiukais manierose – pasitikėjimas, paprastumas ir orumas, paveldėti iš jos kilmingų protėvių, tarp kurių yra ir pirmųjų kryžiuočių, ir prancūzų pasiuntinių, ir dendžių, ir mados diktatorių. Gal todėl Viktuar nepabijojo pramušti konservatyviųjų juvelyrikos mados namų šarvų. „Aš – laimingas žmogus, nes galiu daryti ką tik noriu. Neketinu būti mados dalimi ir vadovautis kažkokiomis tendencijomis”, – šypsosi ji.
Jos paskutinė kolekcija puikiai patvirtina šiuos žodžius. Kolekciją „Beladonos sala” ji pavadino nuodingo augalo (šunvyšnės) garbei. Jo lašus Atgimimo epochoje moterys vartojo savo kerams. Vyzdžiai nuo šunvyšnės lašų išsiplėsdavo, žvilgsnis tapdavo išraiškingas, bedugnis ir viliojantis. Viktuar fantazijoje papuošalai atlieka tokį pat vaidmenį.
Specialiai pristatymui vienoje muziejaus salėje tarp pano su lelijomis architektas Patrikas Beržė įkurdino valtį, kurioje brangenybės – žiedai, auskarai, pakabukas ir milžiniškas vėrinys – prie paslaptingojo kranto „plaukė” pro lelijų žiedus.
Kiekvienas kolekcijos eksponatas panašus į fantastišką gėlės žiedą ar vabzdį ir turi sunkiai ištariamą lotynišką pavadinimą. Vis dėlto panašumas su gyvąja gamta tuo dar nesibaigia. Dėka sudėtingų mechanizmų žiedai išsiskleidžia ir susiskleidžia, nuostabus drugelis pavirsta plėšria saulašare, o paspaudus slaptą spyruoklytę, žiedai ir kulonai atveria rubinų širdis.
Režisierius Apičatpongas Verasetakulas visa tai nufilmavo ir rodė čia pat, parodoje. Tuo metu gastronominius malonumus – nenusileidžiančius estetiniams – teikė restorano „Arpege” vyriausiasis virėjas Alenas Pasaras, šviežiausių daržovių ir vaisių sodų savininkas, viską išmanantis apie floros subtilybes.
Tačiau tai buvo jau uogelės. O žiedeliai pražydo daug anksčiau. Išrinktieji juos išvydo dar prieš du mėnesius iki parodos pristatymo virtualioje interneto erdvėje.
Toks netrivialus brangenybių pristatymo būdas – pakvietus architektą, režisierių, vyriausiąjį virėją ir interneto dizainerį – buvo sugalvotas kuratoriaus Eriko Tronsi, kurio autoritetas šiuolaikinio meno pasaulyje nenuginčijamas. Tenka pripažinti, kad anksčiau jis niekada nebendradarbiavo su mados industrija, tačiau jį pakerėjo Viktuar de Kastelan drąsa ir absoliutus atvirumas: „Ji supranta XX amžiaus pradžios dailininkus. Jos kūrybinis entuziazmas lygiai taip pat peržengia vieno žanro ribas, sujungia ir naujausias technologijas, ir naujus estetikos principus.” Pati Viktuar sukūrė beveik dailininkės avangardistės manifestą: „Man labai patinka gamta, tačiau tik gyva. Negaliu pakęsti gėlių vazose – jos mirusios. Kas gali būti geriau už šias aukso ir brangakmenių gėles?! Jos amžinos, be to, visiškai gyvos: jų žiedai skleidžiasi, ant žiedlapių virpa rasos lašeliai, o viduje plaka širdis.”
Žinoma, šito pasiekti nebuvo paprasta. Juvelyrų komanda kūrė sudėtingiausius mechanizmus, kristalizacijos techniką ištobulino iki tobulybės, iš „Cadillac” ir „Rols-Royse” skolinosi emalės dengimo būdus, o rečiausiems akmenims, atvežtiems iš Afrikos, Brazilijos, Australijos ir Uralo, kūrė ypatingus apsodus.
Beje, žvelgdamas į šiuos oranžerijos šedevrus, imi galvoti ne apie titanišką darbą, bet apie laisvą Viktuar de Kastelan fantazijos skrydį. Ji sugebėjo išvengti pasipūtėliško sureikšminimo, kurio ir taip pakanka mene, ir privertė sugundytąjį Eriką Tronsi prisipažinti: „Mada niekada nebijojo būti nerimta, o čia rimtas menas svajoja tapti madingas.”
„Vogue”
I. D.