Ilgus metus mūsų dvasia buvo gyva suvokimu, kad be Lietuvos nėra lietuvio

Šiandien neretai tenka susidurti su pasvarstymais, kas yra naujoji Lietuvos emigracija: sena bėda, nauja klaida ar tiesiog nauja realybė.

Iš aukščiausių valdžios kabinetų galima išgirsti teiginių, jog emigracija vyko visais laikais ir visose šalyse, tad ir dabartinis lietuvių bėgimas iš Lietuvos nesąs jokia tragedija. O internete vienas skaitytojas paguodė: atseit iš Lietuvos masiškai į Rytus, į savo tėvų šalis, grįžta nelietuviai, buvę socializmo ir komunizmo statytojai, tad dėl jų iš viso nereikėtų rūpintis. Kadangi nuo šios mintelės nemaloniai dvokia ideologiniais-fašistiniais ekskrementais, paliksiu su ja dorotis sveiko proto skersvėjams, o nuoširdžiai klystantiems tautiečiams priminsiu: emigraciją sukelia skirtingos priežastys, tad ir pasekmės būna skirtingos.

Išties visada buvo ir bus vadinamųjų „meilės emigrantų”, iškeliavusių į svetimą šalį paskui mylimą žmogų. Kartais gyvenamąją šalį tenka pakeisti sveikatos sumetimais ar dėl geresnių profesinio tobulėjimo perspektyvų. Bet tai – ne masinė emigracija, ji negresia chaosu šaliai, iš kurios emigruojama, ji nežlugdo išvykstančiojo asmenybės, nes jo gyvenime sušvinta nauja kelrodė žvaigždė (duok Dieve, jam nenusivilti, nors nuo panašių nusivylimų žmogus neapsaugotas niekur…).

Tačiau yra ir kita emigracija – priverstinė, kai šalį palieka ne dešimtys ar šimtai, o tūkstančių tūkstančiai, gelbėdamiesi arba nuo politinių represijų, arba nuo asmenybę žeminančių socialinių ir ekonominių nepriteklių. Palieka jauni, stiprūs, darbštūs, išsilavinę ar bent jau trokštantys išsilavinimo, mylintys gimtinę, bet nebematantys joje jokių perspektyvų žmonės. Ir ne į protėvių šalį grįžta (kaip rusai į Rusiją ar žydai į Izraelį…), o kas kur, kad tik geriau, kad tik sočiau, kad tik saugiau.

Ar tai normalu? Normalu, jei bankrotą laikysime normaliu reiškiniu. O šiandieninė masinė emigracija nedviprasmiškai rodo, kad bankrutavo tos ekonominės, socialinės ir kultūrinės programos, kuriomis tautai suko smegenis į valdžią sulindusi senoji sovietinė nomenklatūra ir neprofesionalūs, bet atvirai ciniškai savanaudiški naujieji lietuviai. Įvyko ekonominės, socialinės ir kultūrinės politikos bankrotas…

Kol sielojomės dėl kelių šimtų tūkstančių lietuvių, kuriuos Lietuva prarado dėl sovietinės okupacijos, vien per penkiolika nepriklausomybės metų LAISVö Lietuvą paliko apie tris šimtus tūkstančių darbingų, energingų jos piliečių (bent jau tokį skaičių minėjo prezidento patarėja Halina Kobeckaitė, bet jis gali būti ir didesnis…).

Tikriausiai dar ne vienas prisimename, kaip dainomis ir eilėmis buvo kviečiami, raginami grįžti į laisvą Lietuvą tie, kurie dar buvo pajėgūs grįžti, ir kaip gražiai, su apeigomis, maldomis ir nuoširdžiomis ašaromis buvo pasitinkami pirmieji į Lietuvą perkeliami svetur amžino poilsio atgulusių mūsų tėvynainių palaikai?

Nejaugi visa tai tebuvo eilinis propagandinis švilpukas? Ne, šimtą kartų – ne! Kaip tik tas Sąjūdžio ir pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais pratrūkęs veržimasis prie SAVO žemės, prie Lietuvos, prie lietuvių kalbos, noras surinkti visus lietuvius po Lietuvos dangumi ir išryškino tai, kuo gyva buvo lietuvio dvasia per ilgus gyvenimo svetimoje žemėje ar po svetimu padu dešimtmečius. O gyva ji buvo suvokimu, kad be Lietuvos nėra lietuvio, o be lietuvių nebus Lietuvos… Tačiau dabartinė Lietuvos valdžia nemyli, nebrangina savo vaikų ir elgiasi su jais lyg su ta boba, kuriai iškritus iš ratų ratams tik lengviau. Tad, jei kokios, sulauksime dienos, kai Lietuva vadinamos valstybės vadovai vadelios į Briuselį ratus… be lietuvių.

Jūratė Laučiūtė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.