„Traukinių žymėjimo”, „Paplūdimio” ir „28-ių dienų po” režisierius Denis Boilas niekaip nenusėdi vietoje. Neužsisėdi viename žanre, nebando nusibosti sau vienu stiliumi. Ir niekada neužsimoja į superdidelį biudžetą. Priešingai, spaudžia iš kuo mažesnio kuo įspūdingesnį efektą. Anuomet padovanojo kultinį filmą jaunimui. Vėliau paliko ryškią dėmę Di Kaprijo karjeroje, vaduodamas šį iš „Titaniko” saldumo gniaužtų, nesutriko patekęs ir į „zombių kino” istoriją. Visur, kur papuolė, pasinaudojo žanro rėmais, kad iš jų išliptų į dramatišką istoriją apie žmones tarp žmonių. Prabudusį žmogiškumą, nepasiekiamas svajones, nenuspėjamus tarpusavio santykius. Todėl Boilo kinas, nepaisant nuo žanro, visada intriguojantis ir nusivelkantis įprastus marškinėlius.
„Gęstanti saulė” – ne išimtis. D.Boilas sėda į mokslinės fantastikos kosminį laivą. Siužetas, kurį suraitė asmeninis scenaristas Aleksas Garlandas, iš pradžių atrodo šimtą kartų girdėtas. Tuoj tuoj užges mūsų valdovė saulė, ir pasaulėlis iškeliaus anapilin. Aštuoni gelbėtojai, superefektinga skraidykle ironišku pavadinimu „Ikaras 2” turi įvykdyti nerealų sprogimuką, kad saulelė motulė toliau veiktų kaip veikusi. Kvepia mažiausiai „Žemės branduoliu”, o daugiausiai – „Armagedonu”. Galima tikėtis nedidukų herojų rietenų, didvyriškų aukų, sukrečiančių sprogimų, kokių nors pabaisų, vieno kito kosminio mūšio, asteroidų lietaus ir t.t. Žodžiu, pokalbius prasnausim, meilės istorijas pragraušim spragėsiais, o į kompiuterinius efektus smagiai paspoksosim.
Neišdegs, maloningieji. Prieš jus, už jūsų ir aplinkui – Denis Boilas. Jo filmams istorijas rašo žmonės, o ne mašinos. Režisierius nusitaikė į skoningiausius mokslinės fantastikos slėpinius. „Svetimas”, „Kosminė odisėja 2001”, „Soliaris” – D.Boilas neslepia maniakiškos priklausomybės nuo išvardintų šedevrų. Pritaiko savo filme viską, kas geriausia pirmtakuose. Atmosfera, psichologija, žmogiškumas. Saulė tiesiog sudievinta. Apie tai vis primena ryškūs spindulių pluoštai. Misijos dalyviai iki paskutinio kaulelio persmelkti baisios nuojautos, kad vėliau ar anksčiau bus paaukoti tarsi šachmatų figūros. Čia fantastika perbėga į siaubo zoną, ir ima lakstyti šiurpuliai. Įtikinamiausias faktorius – margaspalviai veikėjai ir juos įkūniję aktoriai. Išsiskiria Kilijano Merfio („Betmenas. Pradžia”, „Vėjas, banguojantis miežius”) ir Kriso Evanso („Fantastiškas ketvertas”) personažai. Jie dviem tiltais sujungia likusius komandos narius. Niekas nenori mirti, bet negali pasipriešinti logikai. Saulė vis artėja, iš paskos tempdama herojų mirtį. Saulė tokia graži, kad net mirtis atrodo labai šviesi. Jausmas kaip operacinėje. Ir iš tiesų, kuomet tikiesi kažko „armagedoniško”, režisierius imasi operuoti žmogaus vidų. Štai kur tikrasis kosmosas. Kiekvienas savyje nešiojasi po saulę ir mėnulį – neaišku, kurį išsitrauks.
Akivaizdu, kad D.Boilas seka fantastikos žanro tradicijomis. Negaili efektų. Bet jie – kaip fonas tai istorijai, kurią „Gęstanti saulė” pasakoja. Tereikia įsižiūrėti. Režisieriui galima papriekaištauti labai naiviai – filmas pateks į žanro istoriją, bet jame kažko trūksta iki absoliutaus triumfo. Kita vertus – D.Boilo filmuose visada kažko trūksta, ir toks jausmas yra neatskiriama šio režisieriaus juostų dalis.