Nors Vytauto Majoro darbai žinomi ne tik Lietuvoje, pristatyti šį žmogų nėra paprasta. Tautodailininkas, kurio sugrubusiose rankose medis ir plienas įgyja įmantriausias formas ir gyvastį, partizanas, tremtinys, meno istorijos žinovas, sodybos, kurioje nuolat būriuojasi svečiai, šeimininkas, svajotojas, mylintis tėvas ir vyras…
Aplinkinių kaimelių vaikai užaugo regėdami vaidilišką, rodos, nesikeičiantį liaudies meistro veidą, klausydami geležinio vilko staugimo, kuris bylojo, jog atokioje Majorų sodyboje – vėl svečiai.
Ar esate tikras žemaitis?
Laikau save tokiu, bet iš tikrųjų esu kuršių palikuonis. Tikroji mano pavardė – Majūrs, kaip kad kalbininkas Aleksandras Vanagas išaiškino. Kilimo esu iš Švėkšnos, o ten kažkada buvo kuršių žemės.
Kada pradėjote kurti?
Kurti pradėjau Sibire, lageryje, kažkur 1950 metais. Mano amplua – metalas. O lageryje metalo nebuvo, skaldžiau akmenis, po to ėmiausi dailidės darbo. Tada ir gimė mano pirmieji darbai. Grįžęs įstojau į Telšių taikomosios dailės mokyklą, pasirinkau medį. Vėliau gavau paskyrimą į Klaipėdą.
Iš kur polinkis į meną?
Dievas žino, giminėj vienas toks, visi – žemdirbiai. Mama, tiesa, buvo audėja, aš irgi moku austi. Mokykloje piešiau, bet niekad nemaniau, kad tapsiu menininku. Nors dideliu menininku savęs nelaikau. Juk daug fiziškai dirbu. Žiūrėk, koks dailininkas kelias valandas tapo, o paskui metus apie tą kūrinį kalba. O aš atvirkščiai, metus dirbu, o paskui net tos valandos nereikia, kad kūrinį savo pristatyčiau. Ir savo darbus vertinu kritiškai. Išmanau meno istoriją, tad dažnai pasijuntu toks ubagėlis…
Jums kūryba – gyvenimo būdas ar pragyvenimo šaltinis?
Gyvenimo būdas. Man teko laimė dirbti tai, ką noriu. Pernai kaliau angelą – buvau toks laimingas. Kai baigiau, buvo baisiai liūdna. Taisyti sulūžusią lovą ar langą neįdomu, bet negali žmogus visą laiką laimingas būti.
Kokia medžiaga jums arčiausiai širdies?
Visi mano, kad esu „medistas”, o aš iš tikrųjų – „metalistas”. Kažkada žiedžiau puodus – tikras poilsis. Imi gabalą žemės, nulipdai ką tik nori. Nepatiko, vėl suminkei. Medis ir metalas reikalauja įtempto mąstymo, susikaupimo, čia negali suklysti. Arčiausiai širdies – geležis. Varis, pavyzdžiui, lengviau apdirbamas, bet kūrinys bus trapus. Medis – nepatvarus. Gaila, kai tau dar gyvam esant medinė skulptūra išeina niekais. Geležis – kas kita. Pats jaučiuosi nugalėtoju įveikęs tokį kietą daiktą. Skardos, su kuriom dirbu – 3 milimetrų storio, tai su skulptūra gali daryti ką tik nori – šokti, trypti – nieko nenutiks.
Ar būna taip, kad pristingate idėjų?
Kuo daugiau dirbu, tuo daugiau idėjų. Jų tiek daug. Žinau, kad nespėsiu visų įgyvendinti. Dabar svajoju apie trigalvį slibiną. Jau turiu maketą. Padaryti skulptūrą – tik trečdalis darbo. Jei nori, kad skulptūra judėtų, reikia dar dukart tiek darbo įdėti.
Kada buvo produktyviausias kūrybinis laikotarpis? Gal dabar?
Dabar nebėra jėgų – senis esu. Kol esi jaunas, atrodo, turi marias laiko. Daug jo veltui iššvaisčiau. Įspūdingiausi mano darbai Ablingoje. Smagiausia kurti, kai niekas tavęs neriboja. Teturi įtikti tik sau ir… žmonai. Nors buvo toks užsakytas darbas, trys baltų dievai – Perkūnas, Patrimpas, Pykuolis, kurie iškeliavo į vieną Vokietijos miestelio teatrą. Kai padariau, gaila buvo atiduoti.
Ar turite mokinių, kurie perims jūsų patirtį?
Žmonių, laikančių mane savo mokytojais, yra nemažai. Negalima išmokyti meno. Aš galiu pamokyti, kaip išgaląsti įrankius. Jei žmogus darys, ką ir aš, tai kam jam mokytis? Kiekvienas žmogus mene turi išreikšti save. Be to, menininko gyvenimas vargingas. Retas kuris prasimuša. Aš visada sakau: jei negali neiti į meną, eik. Aš labai to meno norėjau. Mokytis stojau 25 metų, uoliai ruošiausi egzaminams. Iš pirmo kurso peršokau į trečią ir mokiausi vien penketukais.
Sakoma, kad menininkai – ne šeimos žmonės. Ką jums reiškia šeima?
Man šeima reiškia labai daug. Esu smetoniškų pažiūrų: labai atsakingai žiūrėjau į draugystes. Lytiniai santykiai prieš vestuves man atrodė siaubingas dalykas. Jei jau taip, turi tą mergą vesti. Kaip be šeimos, gamtos taip liepta. Juk sakoma, jei moteris išteka, graužia vieną vyrą, jei ne – visus. Aš esu laimingas – gerai sutariu su vaikais, anūkai – mano draugai.
Kaip save apibūdintumėte?
Esu optimistas, žmona – pesimistė. Atsimenu, kaime tokią šeimyną, sutinki, ir moteris pradeda skųstis: kaip blogai, paršelis padvėsė ir t.t. O vyras antrina: viskas puikiai sekasi, visko pertekę esame. Save vadinu darbininku – juk dirbu sunkų fizinį darbą. Jei kas pagiria, lyg ir nepatogu darosi, bet malonu, kad esu šioks toks menininkas. Esu tolerantiškas. Tikiu, kad gyvenime turi vyrauti meilė. Nežinau, ar mylėčiau priešą, bet priešiškumo jam nejausčiau. Tardytojai mušė, laužė kaulus, bet dažnai pagalvoju, ką jų vietoj pats būčiau daręs? Aš atleidžiu visiems savo priešams. Pykti kvaila. Pats esi durnas, jei pyksti.
Kokie jūsų pomėgiai?
Didžiausias pomėgis – darbas. Daug skaitau, nes noriu viską žinoti. Labai mėgstu dainuoti. Yra toks dėsnis: gebantys dainuoti to nedaro, o neturintys dovanos, tokie kaip aš, mėgsta. Taip mudu su dailininku Edvardu Malinausku susieinam pabliauti. Po to kelias dienas aš būnu toks laimingas.
Ar gyvenime padarėte viską, ką norėjote?
Ką tu čia žmogus viską padarysi. Norėjau statyti tikrą žemaitišką pilį. Buvom ir vietą parinkę – šalia Gargždų piliakalnio. Gargždute būtumėm pavadinę. Ir tiltą pakeliamą, ir meškutę bėgiojančią būtumėm turėję. Bet iš Maskvos atėjo įsakymas baigti šį reikalą, atseit mokyklas ir ligonines reikia statyti. Net susirgau, kai uždraudė. Nepriklausomybės laikais Rainiuose norėjo memorialą statyti. Padariau bažnytėlės maketą. Visi buvom pilni entuziazmo. Bet ir bažnyčia nuplaukė… Taigi nei pilies, nei bažnyčios nepastačiau. Tačiau savo gyvenime nieko nekeisčiau, net nežinau, ką būtų galima pakeisti.
Kokia jūsų didžiausia svajonė?
Gal slibiną pastatyti? Aš svajoju tik apie darbus. Žmonės dabar daug keliauja. Ir žmona nori į Italiją. Aš keliauti visai nenoriu. Mokiausi meno istorijos, žinau, kas kur yra. Ko man važiuoti? Patikrinti, ar tikrai tam tikroj vietoj yra ta ar kita skulptūra? Jei žmogus neturi ką veikti, tegu sau keliauja. O aš turiu užsiėmimą.
„Vakarų ekspresas”